Iš lietuviškųjų klasikų Ieva Simonaitytė man yra labai arti širdies.

Manau, jog tam turiu dvi priežastis: visų pirma todėl, jog I.Simonaitytė rašė apie Klaipėdos kraštą (savos vietos), o kita priežastis ta, jog kai buvau maža mano mama apie ją man pasakojo, nes mamos vaikystė prabėgo Priekulėje, kur ir gyveno I.Simonaitytė.

Neseniai paprašiau savo Mamytuko papasakoti kokį nors atsitikimą susijusį apie Simonaityte, kad galėčiau bloge apie ta parašyti. Įsivaizdavau, kaip mama man papasakos, kaip I.Simonaitytė sedėjo prie lango ir rašė rašė rašė. Kaip  jos lange negeso šviesa ir t.t. ir t.t.

O žinot, ką papasakojo mano mama? Aišku, nieko tokio rašytojiško. 🙂 Rugsėjo pirmąją vaikai eidavo pas priekuliškius ir prašydavo iš jų darželių ir sodų leisti pasiskinti šiek tiek gėlių, kurias būtų galima padovanoti mokytojai.

Dažniausiai visi leisdavo per daug nebambėdami.

O va I.Simonaitytė tai neleisdavo:-)

Klaipėdiškiams Simonaitytės vardas dažniausiai asocijuojasi su miesto biblioteka.

Na o pietinėje miesto dalyje užaugę dar yra ir rogutėmis važinėję nuo Simonaitytės kalno, kuris kiemo žargonu dar vadinamas Simonke.

K.Ž.G