Knygų žmonės Klaipėdoje (3) Ieva Simonaitytė

Iš lietuviškųjų klasikų Ieva Simonaitytė man yra labai arti širdies.

Manau, jog tam turiu dvi priežastis: visų pirma todėl, jog I.Simonaitytė rašė apie Klaipėdos kraštą (savos vietos), o kita priežastis ta, jog kai buvau maža mano mama apie ją man pasakojo, nes mamos vaikystė prabėgo Priekulėje, kur ir gyveno I.Simonaitytė.

Neseniai paprašiau savo Mamytuko papasakoti kokį nors atsitikimą susijusį apie Simonaityte, kad galėčiau bloge apie ta parašyti. Įsivaizdavau, kaip mama man papasakos, kaip I.Simonaitytė sedėjo prie lango ir rašė rašė rašė. Kaip  jos lange negeso šviesa ir t.t. ir t.t.

O žinot, ką papasakojo mano mama? Aišku, nieko tokio rašytojiško. 🙂 Rugsėjo pirmąją vaikai eidavo pas priekuliškius ir prašydavo iš jų darželių ir sodų leisti pasiskinti šiek tiek gėlių, kurias būtų galima padovanoti mokytojai.

Dažniausiai visi leisdavo per daug nebambėdami.

O va I.Simonaitytė tai neleisdavo:-)

Klaipėdiškiams Simonaitytės vardas dažniausiai asocijuojasi su miesto biblioteka.

Bibliotekos fasadas iš Herkaus Manto gatvės
Vitražas su I.Simonaitytės portretu

Na o pietinėje miesto dalyje užaugę dar yra ir rogutėmis važinėję nuo Simonaitytės kalno, kuris kiemo žargonu dar vadinamas Simonke.

Aš ir mano K šokinėjame "ant Simonkės" per šių metų Velykas

K.Ž.G

Knygų žmonės Klaipėdoje (du): jau saulelė

Ar pastebėjote, kad Klaipėdoje visi paminklai pradžių pradžiai – Mažvydui, Donelaičiui – tokiems pradininkams. KŽG tikriausiai atsimena, kaip mokykloje (labai jau daug prisiminimų man šis blogas sukelia) į vieną literatūros pamoką atėjo kažkokia ponia iš Švietimo skyriaus  ir uždavė mums temą rašyti, kodėl klasikai yra svarbūs ar nesvarbūs ir panašiai. Aš, atsimenu, parašiau, kad svarbūs, bet buvo galima visus juos išdėt į šuns dienas, kai kas taip, atsimenu, ir padarė su paauglišku pasigardžiavimu. Na, skaityti aš jų nelabai mėgstu, žinoma, būtų galima, kaip migdomąją priemonę panaudoti, bet apie juos (Mažvydą ir Donelaitį) galvojant mane apima kažkoks savotiškas graudulys – jie tokie mažučiai vyturėliai, nešantys tą mūsų lietuvišką žodį. Tokie mažučiai pasauliniame kontekste, tokie milžinai mūsų kalbai.

 „Jau saulelė vėl atkopdama budina svietą“- man visada ši frazė skamba galvoj ankstyvą pavasarį stovint ant kokio pažliugusio kalno kaime. Ateinančio pavasario žodžiai.

|kaip turistė savam mieste|