Longlist LT

Štai ilgasis lietuviškos geriausios šių metų rinkimo knygų sąrašas: 

1. Černiauskaitė, Laura Sintija. „Kambarys jazmino krūme“ (Alma littera)

2. Kanovičius, Grigorijus. „Debesis, vardu Lietuva“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

3. Martinaitis, Marcelijus. „Mes gyvenome“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

4. Martinkus,Vytautas. „Žemaičio garlėkys“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

5. Papievis, Valdas. „Eiti“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

6. Parulskis, Ernestas. „Kasdienybės kunstkamera“ (Tyto alba)

7. Parulskis, Sigitas. „Vėjas mano akys“ („Baltų lankų“ leidyba )

8. Radvilavičiūtė, Giedra. „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ („Baltų lankų“ leidyba)

9. Rastauskas, Rolandas. „Privati teritorija“ (Apostrofa)

10. Skablauskaitė, Jolita. „Sado sindromas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

11. Toleikytė, Ieva. „Garstyčių namas“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

12. Vaičiūnaitė, Judita. „Mabre viešbutis“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla)

13. Zingeris, Markas. „Rudens ir pavasario pasikalbėjimas“ (Alma littera)

Iš sąrašo aš skaičius vieną – Miegojimą prie sienos ir, kadangi tas miegojimas man labai patiko, tai už ją ir balsuosiu. Giedrė skaičius kitą, bet įtariu, kad už ją nebalsuos. O tu? (Ir vėl grįžtam prie lietuviškos literatūros skaitymo-neskaitymo problemos 🙂 )

|longlist|

Pleistras dūšiai

Prisipažįstu, jog kai žiūrėjau Oprah Show programą apie E.Gilbert knygą “Eat, Pray and Love”, net akimis varčiau. Prisipažįstu.

O dabar per porą dienų ją ėmiau ir perskaičiau. Kaip tai atsitiko?

Na tiesiog dabar mano gyvenime atsirado visa krūva pokyčių, tai būtent mano (šiuo metu) riboto sveiko proto kaltė, kad šita knyga kažkokiu būdu pateko į mano namus 🙂 Ir žinot ką? Visai neblogai suveikė.

“Eat, Pray, Love”  nėra literatūrinis šedevras, novatoriškas romanas ar stipri proza, o tiesiog pleistras dūšiai. Tad visiems pasimetusiems (nors ką aš čia bandau apgauti? Knyga ryškiai parašyta moterims), taigi, visoms pasimetusioms, pavargusioms, nusivylusiosm ir panašiai galiu parekomenduoti.

Knygos autore Elizabeth Gilbert po ilgų ir kankinačių skyrybų nusprendžia visus metus paskirti kelionėms po pasaulį ir atrasti save. (Žinau žinau- skamba labai jau pretenzingai). Pirmiausia ji važiuoja į Italiją, kur mokosi italų kalbos, valgo skaniausias picas pasaulyje (VALGYK) ir renka pačius gražiausius fontanus Romoje.

Po to ji iškeliauja į atokų ašramą Indijoje, kur dienas leidžia medituodama ir melsdamasi (MELSKIS) , o galiausiai patenka į Bali salą, kur bando surasti pusiausvyrą tarp kūno (Valgyk) ir sielos (Melskis).

“Valgyk, melskis, mylėk” tai ir kelionės aprašymas, ir memuarai, ir new age filosofija ir kažkas tokio labai jau coelhiško. Man labiausiai patiko itališkoji dalis, na ir ta Indijoje tokia nieko, bet toji paskutinė man nepaliko didelio įspūdžio, kaip užsienietiškai sakoma “Ran into the sand”. Man pritrūko stipresnės pabaigos, pasigedau užbaigtumo.

Elizabeth Gilbert

Bet, knygą gelbsti ne tik tai, kad daugelis klausimų, kurie kyla herojei, yra svarbūs ir daugeliui kitų, bet ir tai, kad autorė turi žavios saviironijos,sugeba su humoru pažiūrėti tiek į savo problemas, tiek į jos pačios elgesį.

Kitas dalykas, kuris gelbsti knygą nuo to savipagalbinio prėsko skonio, yra tai, jog ji niekada neduoda laimės receptų kitiems. Ji rašo apie savo kelionę ir net neužsimena, jog ir kiti turėtų taip pat elgtis, tą patį daryti.

Spalio aštuntą įvyks filmo “Valgyk, melskis, mylėk” premjera Lietuvoje, o Elizabeth vaidmenį atlieka… Julia Roberts. Aš būtinai eisiu. Tiek dėl Julia, tiek smalsu pažiūrėti, ar filmas sugebėjo pateikti stipresnį pasakojimą, tiek todėl, jog labai noriu pamatyti tas visas gražias vietas, aprašytas knygoje. (O filmo reklama tai man labai patinka)

K.Ž.G

Mano knygų 100 (39): tas keistas nutikimas

šuniui naktį. Knyga apie berniuką autistą. Buvo įdomu skaityti apie kitokį žmogeliuką, kitaip suprantantį pasaulį, bandantį jį prisijaukinti, atrasti savo vietą. Tiesiogine prasme “sirgau” už Kristoferį, kad jis išdrįstų, nebijotų, kad pasiryžtų, kad jam pasisektų. Paskolinau knygą mamai, kurios sūneliui pripažino autizmą. Kad būtų drąsiau, kad būtų lengviau suprasti savo vaiką, tai,  kas dedasi jo galvelėj. Kad nebūtų taip baisu. Na, ir, aišku, vėl mane žavėjo berniuko gabumai matematikai 🙂 Daugiau apie knygą čia. Lentynoje manęs laukia kita M. Haddon knyga.

|***|

Mercredi (pranc. trečiadienis)

Dabar skaitau Ericos Jong knygą Seducing the Demon. Knygoje daug rašoma apie rašymą ir visokius su juo susijusius reikalus. Tai ir pagalvojau tavęs užklausti, jei rašytum knygą, tai apie ką? Hmm. Niekas man šito nepasakys, čia gi komercinė paslaptis, idėjų vagystė ir t.t.  🙂 Na, gerai, jei rašytum, tai, kas būtų tos knygos pagrindinis veikėjas? Dabar pagalvojau, kad ne nuo to klausimo pradėjau 🙂 Na, tą kitą paliksiu kitam kartui 🙂

Mano knygų 100 (38): Kafka

Tikriausiai Kafka nulėmė, kad netapau teisininke. Kafkos Procesas mane iki šiol baugina ir visaip kaip skatina vengti susidūrimo su teisine sistema – ten taip klaidu, baisu, tamsu, sunarpliota ir nežinia, kur tiesa. Mano Procesas – pribraukytas, aprašinėtas ir išdrebėtas, taip baisiai įsijaučiau į šią knygą, kad įspūdį atsimenu ir po daugiau nei dešimties metų. Apie Metamorfozės siaubus, net nenoriu prisiminti. Brr.

|vabalų nemylėtoja|

Blogorama Rokiškyje

Mes nežinom, kaip mes ten atsiradom, bet, aišku, nesikuklinam ir sakom, kad džiaugiamės, kad ten esame – tarp taip užvadintų geriausių Lietuvos blogų vienoje vietoje 🙂 Jei norit pažiūrėt, kur, spauskit čia. Jei žinot, kaip mes ten atsidūrėm, tai papasakokit ir mums.

Ir dar savimeilę palei plauką paglostė, įsivaizduojat, Rokiškyje (čia). 🙂

|miau|

P.Roth “Apmaudas”

Ką tik pabaigiau skaityti P.Roth “Apmaudas”. Nieko iš P.Roth kūrybos anksčiau nesu skaičiusi, tai buvo pats laikas, nes jo vardas dažnai būna tose spekuliacijose apie Nobelio premiją.

Labai smagi knygos kaina (15lt) ir labai smagus formatas. Skaičiau ir jutau, kad parašyta kokybiškai, kad geras ir įdomus jaunojo Marko Mesnerio paveikslas, bet… na visai manęs “neužkabino”.

Na niekaip nesugebėjau identifikuotis. Tolimi man pasirode tuometinis amerikietiškas gyvenimas, lyg kirvis virš galvos kabantis Korėjos karas, vyriškojo libido ieškojimai ir pan.

Todėl aš geriau patylėsiu, nes, manau, jog čia daugiau mano kaip skaitytojos, o ne knygos autoriaus kaltė.

Gal dėl mano darbų ir minčių nesugebėjau skaityti knygos taip, kaip ji nusipelno. Todėl vietoj mano nuomonės, siūlau paskaityti keletą citatų, iš straipsnio, kurį parašė šios knygos vertėja Gabrielė Gailiūtė. Visą jos straipsnį rasite čia

“Išmintinga ir gili ši knyga yra todėl, kad sugeba skelbti didžias tiesas, aprašyti painius ir sudėtingus žmogaus ir pasaulio reiškinius, jų nesupaprastindama, nepaversdama nuvalkiotomis banalybėmis, kiaurai perregimais simboliais ar įkyriais pamokymais. Geriausios knygos yra tokios, kurios pasiekia daugiau, giliau, taikliau, negu paskui jose sugeba išskaityti net ir patys uoliausi kritikai. Toks yra „Apmaudas“, toks yra ir jo autorius.”

“Tačiau tokia pikta, apmaudi jaunystė mus visus – ir, matyt, romano autorių taip pat – ne tik skaudina ir erzina, bet ir žavi, kelia nostalgiją. Taiklus ir kritiškas požiūris į jaunystę knygoje atmieštas švelnumu ir meile (ypač pagrindinio veikėjo tėvo paveiksle), kuriuos dar labiau sustiprina praradimo jausmas.”

K.Ž.G


Knygų žmonės Vilniuje (16): poetas

Garsus poetas, dramaturgas ir prozininkas, žydų literatūros klasikas Mošė Kulbakas gimė 1896.III.20 Smurgainyse, istorinėje Lietuvoje. Mokėsi valstybinėje žydų mokykloje, vakarais lankydamas chederį, vėliau – Švenčionių, Voložino ješivas. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo žydų našlaičių namuose Kaune. Eilėraščius pradėjo rašyti hebrajiškai, bet greitai perėjo į jidiš kalbą. Dvidešimtmečio poeto eilėraštis „Žvaigždutė“ („Šterndl“) virto liaudies daina. 1919 m. M. Kulbakas persikėlė į Vilnių, kur 1920 m. išėjo pirmoji jo knyga „Dainos“ („Širim“). Tuo pat metu čia jis sukūrė simbolistinę-romantinę poemą „Miestas“ („Di štot“). 1920–1923 metais M. Kulbakas sukosi jidiš kultūros centre Berlyne. Siurrealistinius neramius jo poezijos motyvus ėmė keisti istoriniai kūriniai su filosofine potekste – drama „Jokūbas Frankas“ (1923), romanas „Mesijas, Jefraimo sūnus“ (1924). Juose gausu žydiško misticizmo, fantastikos, folkloro elementų bei ekspresionistinio grotesko.
         1923–1928 m. M. Kulbakas vėl Vilniuje, dėsto gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, dažnai skaito paskaitas, skelbia periodikoje kritikos straipsnius apie žydų literatūrą. 1927 m. jis išrenkamas pirmuoju Pasaulinio žydų PEN klubo prezidentu. Pasirodo romanas „Pirmadienis“ („Montag“, 1926) ir styrinė poema „Bunė ir Berė“ (1927).
         1928 m. rašytojas persikelia į Minską, į jidiš kalbą išverčia daug baltarusių poezijos, N. Gogolio „Revizorių“ ir kt. Parašo apysakos „Zelmeniečiai“ I ir II dalis (1931, 1935), plataus atgarsio susilaukusią satyrinę poemą apie 20-ųjų metų Berlyną „Čaild Haroldas iš Dysnos“(1933).
         Gilaus intelekto ir didžios dvasios kūrėjas, savo knygose sulydęs kabalos filosofiją, žydų folklorą su Vakarų Europos mintimi bei literatūros mentalitetu, netilpo į sovietinės literatūros rėmus. 1937 m. M. Kulbakas buvo apšauktas „liaudies priešu“, jo dramos „Plėšikas Bojtrė“ ir „Benjaminas Magidovas“ (1937), kurias Maskvoje pastatė S. Michoelsas, buvo uždraustos, o jis pats uždarytas Stalino lageriuose. Pagal sufabrikuotą bylą poetas buvo sušaudytas 1937 m., o vėliau reabilituotas. (info iš čia)

Čia iš jo poemos Vilnius:

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:
Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,
Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;
Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai,
Pas žilą Bergelsoną skubantis mėlynas mokinys,
Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas
Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.
Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –
Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje
Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.
O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?
Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,
Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.
Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas
Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.
Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!

Va, koks žydiškas, pasirodo, gali būti Vilnius.

|po kupolu|

Skaičiuokim iki begalybės

Žinote, apie Trolius Mumius aš iš viso nieko nežinau (išskyrus šituos). Na, žinau, kas juos sugalvojo, bet šiaip jų istorijų visiškai nesu skaičiusi. Tiesiog, iš pradžių jų gal nelabai buvo, o paskui tikriausiai užaugau. Bet aš visai nepergyvenu, nes dabar tai tikrai spėsiu tinkamai susipažinti, kartu skaitydama su savo kukuliais. Pažintį pradėsim mokydamiesi skaičiuoti iki… begalybės. Žiūrėkit žemiau:

Penkios gėlės ir šeši drugeliai. Hmm... arba atvirkščiai
Dešimt paukščių
... ir daug daug žvaigždžių

|draugaukim|

Viskas nušviesta…

Kartais būna labai gražių sutapimų, kai savasis gyvenimas ir skaitoma knyga “susikukuoja”. Visą šią savaitę tyrinėjau šeimos geneologiją ir radau savo gimines, apie kurių egzistavimą nežinojau.

Vienas J.S.Foer knygos “Viskas nušviesta” herojus- žydas amerikietis irgi ieško savo šaknų. Jis atvyksta į Ukrainą ieškoti moters, kuri karo metu išgelbėjo jo senelį ir štetlo Trachimbrodo, kur gyveno daug jo giminės kartų.

Aš mėgstu sudėtingas knygas, kai autorius žaidžia su laiku, kai supina istorijas, kai pasimeti pasakojimo tęstinume, bet “Viskas nušviesta” yra viena sudėtingiausių mano skaitytų knygų šituo atžvilgiu. Kartais šiek tiek net erzinausi, bet užtat pati kalba atpirko perdėm sudėtingą struktūrą.

Knygą sudaro trys pasakojimai. Vieną dalį istorijos laužyta iki ašarų juokinga anglų kalba pasakoja Aleksas Perchovas, firmos “Ukrainian Heritage Tour” gidas/vertėjas, kuris kartu su savo seneliu padeda knygos herojui Jonathanui Safranui Foeriu (autorius pats įkėlė save į knygą- na kaip galima nemylėti tokių postmodernistinių rašymo triukų? ) ieškoti savo praeities. Aleksas piešia labai ironišką, keistą, užsieniečiams visai nesuprantamą, o ukrainiečiaims labai normalų postsovietinio gyvenimo paveikslą: nemandagios padavėjos, dvigubai didesnės kainos užsieniečiams, juokas iš vegetarų ir pan.

Antroji pasakojimo dalis priklauso herojui Jonathanui Safranui Foeriui, kuris su magiško realizmo intarpais aprašo štetlą, kuriame gyveno keletas jo giminės kartų. Šitas pasakojimas man paliko labai didelį įspūdį, nors būtent čia istorija buvo gerokai suvelta.  Bet tie įdomūs keisti žmonės su savo “pričiūdais”, su savo meile ir su nesugebėjimu mylėti, su piktumais ir žiauriu liūdesiu įstrigo labiausiai.

Dar viena pasakojimo dalis yra sudaryta iš Alekso laiškų Jonathanui, kuriuose Aleksas komentuoja Jonathano skyrius apie štetlą.

Skaitydama ir verkiau ir juokiausi. “Viskas nušviesta” -tarsi gyvenimas, kur visada visada esi labai labai arti laimės, bet lygiai toks pats trumpas atstumas yra ir iki pačių pačių juodžiausių dienų.

“The only thing more painful than being an active forgetter is to be an inert rememberer.”

“Do you think I’m wonderful? she asked him one day as they leaned against the trunk of a petrified maple. No, he said. Why? Because so many girls are wonderful. I imagine hundreds of men have called their loves wonderful today, and it’s only noon. You couldn’t be something that hundreds of others are.”

Kadras iš filmo


Ir nors filme “Viskas nušviesta” nėra pasakojimo apie štetlo Trachimbrodo praeitį, nors viena didžiausių knygos paslapčių taip pat buvo pakeista, filmas tikrai neblogas, labai jau toks nehollywoodiškas ir tragikomediškas filmas apie tai, kaip praeitis nušviečia šiandieną ir apie tai, kaip meilė nušviečia gyvenimą.

Nušvitusi K.Ž.G

Kieno čia uodega? :)

Paisdalinsiu su Jumis knygutėmis, pro kurias negalėjau praeiti Švedijoje, kai Giedrė nusivedė mane į knygyną. Vaikams nupirkau daugiau nei sau, nes, atrodo, kad va, vaikams gailėti knygoms negalima, o sau – reikia, na, vien dėl to, kad niekur jos nedings, o namie krūvos neperskaitytų.

Taigi, šiandien knygutė apie uodegas :). Atverti lapą ir pamatai uodegą. Atspėk, kieno ta uodega! Tik neskubėk. Mano vyresniajam kukuliui labai patiko, bet po kelių kartų jau nebelabai įdomų buvo “spėti”, žaisim su mažuoju. Smagi knygutė 🙂

🙂

|:)|

Bestselerių diktatūra

Šiandien perskaičiau įdomų straipsnį laikraštyje “Dagens nyheter“, tai jį trumpai čia perpasakosiu.

Straipsnyje pasakojama apie tai, jog Švedijoje 10% leidžiamų knygų sudaro 90% gaunamų pajamų.

Dažnai pirkėjo sprendimą pirkti vieną ar kitą knygą įtakoja perkamiausių knygų sąrašai ir tai, jog kai kurioms knygoms skiriama daug daugiau dėmėsio medijoje.

Kita problema knygynams yra tai, kad naujos knygos labai greitai pasiekia savo lentynas benzino kolonėlėse ir maisto parduotuvėse, kurios gali pardavinėti tas knygas žemesnėmis kainomis, nes ten pasirinkimas labai mažas.

Knygų leidyklos patenka į sudėtingą situaciją, kadangi privalo turėti keletą bestselerių, jog išgyventų. Betseleriai savo ruožtu sukelia problemas likusiųjų knygų leidimui.

Midlist -viduriniojo sąrašo rašytojų (pripažinti, bet neišleidę bestselerio) pardavimai sumažėjo per pusę. Debiutantas, kuris prieš penkis metus parduodavo 2000 egzempliorių, šiandien parduoda tik 1000 knygų.

Tuo pačiu metu švediškieji detektyvai ir trileriai pradėjo gerokai dominuoti rinkoje, ir tai taip pat turėjo neigiamos įtakos kitos literatūros pardavimui. Jonas Axelsson iš “Albert Bonnier” leidyklos sako, jog kaltė šitoje situacijoje yra visų, kadangi tiek leidyklų, tiek pardavėjų marketingo strategijos yra nukreiptos būtent į bestselerių pardavimą.

Bestselerių “auka” tapo verstinė literatūra. Prieš 20 metų du trečdaliai knygų buvo verstinės, o likęs trečdalis buvo švedų autorių kūriniai. Šiandien švedų autorių kūriniai sudaro du trečdalius leidžiamų knygų.

Seniau leidyklų bestseleriai “ištraukdavo” kitas, mažiau populiarias knygas. Dabar gi stengiamasi, jog kiekviena knyga neštų savo kaštus.

O kokia situacija Lietuvoje?

Kiek įdomių knygų užspaudė D.Brown ir P.Coelho?

Kiek gerų vertimų nužudė menkavertės Butkutės, Lavrinovičių ir Radžio biografijos?

K.Ž.G

Trečiadienio vakaro klausimas

Kartais sugalvoti klausimą būna begalo sunku. Visada žaviuosi žmonėmis, kurie per susitikimus su rašytojais moka užduoti labai gražius ir protingus klausimus. Aš tada tik sėdžiu ir galvoju, kodėl prieš eidama į susitikimą nepavarčiau prieš šimtą metų skaitytos knygos, neprisiminiau detalių ir panašiai. Tai va, o čia tikriausiai buvo pasiteisinimas, kodėl trečiadienio klausimų taip seniai nebuvo 🙂

Šiandien išėjau iš namų su vienu tikslu – nueiti pusvalandžiui į kavinę ir paskaityti knygą šventoj ramybėj gurkšnojant latte :). Trečiadienio klausimas nr vienas: Ar man pavyko? Teisingai, aišku, kad nepavyko, nes, prieš pasiekdama kavinę, aš užsukau į vieną ale komiso parduotuvę ir ten labai pigiai nusipirkau knygą (= latte puodelis), o paskui užsukau į knygyną, kur už antrą latte puodelį nusipirkau dar vieną knygą – taip mano šventas ramybės pusvalandis ir prabėgo, kava liko negerta, o knyga rankinėj liko neatversta, tik namo turėjo žygiuoti susigrūdus su kitomis knygomis. Tikriausiai pasakojo naujokėms siaubiakus apie tai, kokios eilės jų laukia 🙂

Vienam darbe mano bendradarbiai vis iš manęs juokdavos, kad aš visur nešiojuos knygą, nors žinau, kad neturėsiu laiko jos skaityti. Na, bet aš tiesiog su ja kartais negaliu iššiskirti, ir būnu labai laiminga, jei turiu minutę laiko, o knyga su manim, ir atvirkščiai, žiauriai nervuojuos, jei kur nors tenka laukti, o knygos nėr. Visai neseniai poliklinikoj visiškoj ramybėj nesinervindama pralaukiau visą valandą prie kabineto, na ir kas, juk turėjau knygą. Tai toks ir klausimas šį trečiadienį. Labos nakties