Bestselerių diktatūra

Šiandien perskaičiau įdomų straipsnį laikraštyje “Dagens nyheter“, tai jį trumpai čia perpasakosiu.

Straipsnyje pasakojama apie tai, jog Švedijoje 10% leidžiamų knygų sudaro 90% gaunamų pajamų.

Dažnai pirkėjo sprendimą pirkti vieną ar kitą knygą įtakoja perkamiausių knygų sąrašai ir tai, jog kai kurioms knygoms skiriama daug daugiau dėmėsio medijoje.

Kita problema knygynams yra tai, kad naujos knygos labai greitai pasiekia savo lentynas benzino kolonėlėse ir maisto parduotuvėse, kurios gali pardavinėti tas knygas žemesnėmis kainomis, nes ten pasirinkimas labai mažas.

Knygų leidyklos patenka į sudėtingą situaciją, kadangi privalo turėti keletą bestselerių, jog išgyventų. Betseleriai savo ruožtu sukelia problemas likusiųjų knygų leidimui.

Midlist -viduriniojo sąrašo rašytojų (pripažinti, bet neišleidę bestselerio) pardavimai sumažėjo per pusę. Debiutantas, kuris prieš penkis metus parduodavo 2000 egzempliorių, šiandien parduoda tik 1000 knygų.

Tuo pačiu metu švediškieji detektyvai ir trileriai pradėjo gerokai dominuoti rinkoje, ir tai taip pat turėjo neigiamos įtakos kitos literatūros pardavimui. Jonas Axelsson iš “Albert Bonnier” leidyklos sako, jog kaltė šitoje situacijoje yra visų, kadangi tiek leidyklų, tiek pardavėjų marketingo strategijos yra nukreiptos būtent į bestselerių pardavimą.

Bestselerių “auka” tapo verstinė literatūra. Prieš 20 metų du trečdaliai knygų buvo verstinės, o likęs trečdalis buvo švedų autorių kūriniai. Šiandien švedų autorių kūriniai sudaro du trečdalius leidžiamų knygų.

Seniau leidyklų bestseleriai “ištraukdavo” kitas, mažiau populiarias knygas. Dabar gi stengiamasi, jog kiekviena knyga neštų savo kaštus.

O kokia situacija Lietuvoje?

Kiek įdomių knygų užspaudė D.Brown ir P.Coelho?

Kiek gerų vertimų nužudė menkavertės Butkutės, Lavrinovičių ir Radžio biografijos?

K.Ž.G

Trečiadienio vakaro klausimas

Kartais sugalvoti klausimą būna begalo sunku. Visada žaviuosi žmonėmis, kurie per susitikimus su rašytojais moka užduoti labai gražius ir protingus klausimus. Aš tada tik sėdžiu ir galvoju, kodėl prieš eidama į susitikimą nepavarčiau prieš šimtą metų skaitytos knygos, neprisiminiau detalių ir panašiai. Tai va, o čia tikriausiai buvo pasiteisinimas, kodėl trečiadienio klausimų taip seniai nebuvo 🙂

Šiandien išėjau iš namų su vienu tikslu – nueiti pusvalandžiui į kavinę ir paskaityti knygą šventoj ramybėj gurkšnojant latte :). Trečiadienio klausimas nr vienas: Ar man pavyko? Teisingai, aišku, kad nepavyko, nes, prieš pasiekdama kavinę, aš užsukau į vieną ale komiso parduotuvę ir ten labai pigiai nusipirkau knygą (= latte puodelis), o paskui užsukau į knygyną, kur už antrą latte puodelį nusipirkau dar vieną knygą – taip mano šventas ramybės pusvalandis ir prabėgo, kava liko negerta, o knyga rankinėj liko neatversta, tik namo turėjo žygiuoti susigrūdus su kitomis knygomis. Tikriausiai pasakojo naujokėms siaubiakus apie tai, kokios eilės jų laukia 🙂

Vienam darbe mano bendradarbiai vis iš manęs juokdavos, kad aš visur nešiojuos knygą, nors žinau, kad neturėsiu laiko jos skaityti. Na, bet aš tiesiog su ja kartais negaliu iššiskirti, ir būnu labai laiminga, jei turiu minutę laiko, o knyga su manim, ir atvirkščiai, žiauriai nervuojuos, jei kur nors tenka laukti, o knygos nėr. Visai neseniai poliklinikoj visiškoj ramybėj nesinervindama pralaukiau visą valandą prie kabineto, na ir kas, juk turėjau knygą. Tai toks ir klausimas šį trečiadienį. Labos nakties

Raudonoji Azalija

Tarybinė Vong, Kosmoso Užkariautojas – gal norėtum panašaus vardo savo vaikui? Seniai skaitei ar žiūrėjai sEUbą? Tai šita knyga tam, kad nepamirštum, kaip gerai gyveni. Iš tiesų. Knyga apie Kinijos kultūrinę revoliuciją (1966-1976 m.), kurios paskirtis buvo išrauti visus kapitalizmo daigus kinams iš galvos. Kaip jau rovė, tai rovė, su visomis galvomis. Net nežinau, su kuo tą dešimt metų užtrukusią katastrofą palygint. Tai buvo bandymas surėmint visus į vienodus rėmus, o jei kokia kūno dalis netilpdavo, tai Partija nuspręsdavo nukirsti, sunaikinti. O netilpti galėjo galva, koja, žmogaus savigarba, individualumas, siela…

Įsivaizduok, partija nusprendė, kad šeimoje turi būti vienas valstietis, taigi vieną tavo vaiką išveža nežinia kur į kaimą, kur jis dirba nederlingas bevaises žemes, net tų pačių valstiečių neišmaitinančias, kur moterys tempo sunkiausius krovinius už pagyrimą, kad atsiduoda liaudžiai ir Mao.

Mao

Pasaulis, kur propaganda taip išplovus smegenis, kad vaikas nori įduoti tėvą už antipartines idėjas, kur platesnio požiūrio mokytojas apšaukiamas liaudies priešu, kur neegzistuoja meilė, už ją baudžiama mirties bausme, kur tokia žiauri vienatvė, kad net verskmą užspaudžia kažkur gerklėj, kur homo homini lupus est  [Plautus] (žmogus žmogui – vilkas). Ne, kur tau vilkas, per gerai, per minkšta ir per šilta, per švelnu.

Būtų juokinga, jei nebūtų graudu, kad Kultūrinei revoliucijai pasibaigus (kai Mao mirė), Partija pripažino, kad tai buvo Mao klaida (nustekeno ūkį, žmonės tapo neraštingi (tiksliau, visa karta tapo neraštinga), buvo nužudyta šimtai tūkstančių žmonių, tūkstančiai nusižudė nepakėlę spaudimo), bet dėl to nereikia nuvertinti Mao ankstesniųjų darbų… Kažkoks nukvakęs diedas (kai prasidėjo ta revoliucija jam buvo virš septyniasdešimt), sugalvojo kažkokią nesąmonę ir milijonai žmonių dešimt metų tuo gyveno!!! Studijuodami Mao veikalus, skanduodami Mao žodžius, dainuodami Mao citatų dainas. Net Godo laukimas atrodo prasmingesnis, nei tai, kas tuo metu vyko Kinijoj. Kaip taip pasauly atsitinka, kad nukvakęs protas visiškai užstoja sveiką?

Žvilgsnis į komunistinį rytojų

Knygos kalba visai paprasta, jokių išvinguriavimų, daugiasluoksnių palyginimų, poteksčių. Bet tikriausiai kitaip ir negali būti, nes viskas aplinkui tuo metu buvo taip pilka, užgniaužta, sustingę, uniformuota.

Taip norisi tikėti, kad žmonija pasimoko iš savo klaidų.

|hieroglifas|