Knygų žmonės Vilniuje (16): poetas

Garsus poetas, dramaturgas ir prozininkas, žydų literatūros klasikas Mošė Kulbakas gimė 1896.III.20 Smurgainyse, istorinėje Lietuvoje. Mokėsi valstybinėje žydų mokykloje, vakarais lankydamas chederį, vėliau – Švenčionių, Voložino ješivas. Pirmojo pasaulinio karo metais mokytojavo žydų našlaičių namuose Kaune. Eilėraščius pradėjo rašyti hebrajiškai, bet greitai perėjo į jidiš kalbą. Dvidešimtmečio poeto eilėraštis „Žvaigždutė“ („Šterndl“) virto liaudies daina. 1919 m. M. Kulbakas persikėlė į Vilnių, kur 1920 m. išėjo pirmoji jo knyga „Dainos“ („Širim“). Tuo pat metu čia jis sukūrė simbolistinę-romantinę poemą „Miestas“ („Di štot“). 1920–1923 metais M. Kulbakas sukosi jidiš kultūros centre Berlyne. Siurrealistinius neramius jo poezijos motyvus ėmė keisti istoriniai kūriniai su filosofine potekste – drama „Jokūbas Frankas“ (1923), romanas „Mesijas, Jefraimo sūnus“ (1924). Juose gausu žydiško misticizmo, fantastikos, folkloro elementų bei ekspresionistinio grotesko.
         1923–1928 m. M. Kulbakas vėl Vilniuje, dėsto gimnazijoje ir mokytojų seminarijoje, dažnai skaito paskaitas, skelbia periodikoje kritikos straipsnius apie žydų literatūrą. 1927 m. jis išrenkamas pirmuoju Pasaulinio žydų PEN klubo prezidentu. Pasirodo romanas „Pirmadienis“ („Montag“, 1926) ir styrinė poema „Bunė ir Berė“ (1927).
         1928 m. rašytojas persikelia į Minską, į jidiš kalbą išverčia daug baltarusių poezijos, N. Gogolio „Revizorių“ ir kt. Parašo apysakos „Zelmeniečiai“ I ir II dalis (1931, 1935), plataus atgarsio susilaukusią satyrinę poemą apie 20-ųjų metų Berlyną „Čaild Haroldas iš Dysnos“(1933).
         Gilaus intelekto ir didžios dvasios kūrėjas, savo knygose sulydęs kabalos filosofiją, žydų folklorą su Vakarų Europos mintimi bei literatūros mentalitetu, netilpo į sovietinės literatūros rėmus. 1937 m. M. Kulbakas buvo apšauktas „liaudies priešu“, jo dramos „Plėšikas Bojtrė“ ir „Benjaminas Magidovas“ (1937), kurias Maskvoje pastatė S. Michoelsas, buvo uždraustos, o jis pats uždarytas Stalino lageriuose. Pagal sufabrikuotą bylą poetas buvo sušaudytas 1937 m., o vėliau reabilituotas. (info iš čia)

Čia iš jo poemos Vilnius:

Tu esi Lietuvon įstatytas tamsus talismanas,
Ir žmonių pavidalai vos matos tavo gelmėj:
Tolimoj properšoj – balti, spindintys gaonai,
Pastangų nugludinti kaulai – smailūs, tvirti;
Plieninio bundisto raudoni karšti marškinėliai,
Pas žilą Bergelsoną skubantis mėlynas mokinys,
Ir jidiš kalba – ąžuolo lapų vainikas
Ant šventiškai kasdienių vartų miestan.
Pilkšva jidiš – tai spindesys primerktuose languose, –
Tai aš kaip keleivis prie šulinio pakelėje
Sėdžiu ir jos šiurkščių garsų klausausi.
O gal tai kraujas taip garsiai kunkuliuoja manyje?
Aš miestas esu! Tūkstančiai durų į pasaulį,
Į apskretusią šaltą mėlynę – stogai virš stogų.
Aš – pajuodus liepsna, godžiai laižanti sienas
Ir svetur žėruojanti aštrioje litvako akyje.
Aš – pilkuma! Aš – pajuodus liepsna! Aš – miestas!

Va, koks žydiškas, pasirodo, gali būti Vilnius.

|po kupolu|