Ši knyga į mano rankas atkeliavo iš bibliotekos, susigundžiau, nes ant viršelio parašyta, kad 2006 m. Stef Penney laimėjo Costa Book Award. Kad knyga išleista Jotemos, pastebėjau tik pradėjusi skaityti, kai pradėjau pakibti ant keistų sakinių ir formuluočių, na, tokių, kai perskaitai sakinį ir nesupranti, ką čia norėjo pasakyti. Ilgai dar dvejojau , ar mest knygą į šalį, ar bandyt skaityt toliau, nusprendžiau pabandyt savo kantrybę. Gerai, kad tie kliuvę sakiniai pasitaikė tik knygos pradžioje, vėliau knyga susiskaitė visai lengvai, per daug neužkliūdama, išsskyrus tokią kvailybę – visi knygos herojų vardai sulietuvinti, t.y., kaip skaitomi, tai ir parašyti, išskyrus kažkodėl nuskriaustą poną Knoksą (Knox), kuris vietoj Nokso (taip skaitome, taip ir rašome), pavadintas Knoksu. Visą knygą teko mankštinti akis jas intensyviai vartant. Ir dar toks vienas herojus – ponas Veidas. Na, knygoje daug indėnų dalyvauja, tai kaip man dabar žinot ar čia Mr Face (VEidas indėnų draugas) ar čia tiesiog ponas VeIdas? Paprastai knygose žodžiai, kurie gali keisti reikšmę dėl kirčio vietos yra išspausdinami su kirčiu, o čia… Na, tokia priekaba buvo 🙂

O šiaip. Na, normali knyga. Nepasakyčiau,  kad labai sužavėjo anei labai nuvylė. Tiesiog knyga 3/5. Truputis vesterno, truputis meilės, truputis pasišaudymo.

Knygos veiksmas vyksta XIX a. Kanadoje. Šiaurės žiema. Įvykdoma žmogžudystė ir dingsta ponios Ros sūnus. Norėdama surasti sūnų ir jį apginti, ponia Ros iškeliauja sekdama jo pėdsakais dar labiau į šiaurę jo ieškoti. Tais laikais moteriai keliauti vienai nevalia, o jau keliauti su vyru, kuris nėra tavo vyras – tuo labiau, bet ši drąsuolė iškeliauja, nes tiek daug reikia išnarplioti, sužinoti. Kelionė ilga ir žiauri, baisu net pagalvoti – akių kampučiuose užšąlančios ašaros, akinantis sniego baltumas, žiaurus šaltis. Brr. (Ir pas mus jau ruduo)

Bet šiaip knygoje man neužstrigo nė vienas personažas. Tokie kažkokie jie man nelabai gilūs (nors lyg ir yra bandymų gilinti), gal jų tiesiog per daug, arba tie, kurie knygoj gyvena per daug vienodo svarbumo, nė vienas nėra giliau išvystytas.

Knygoje sužavėjo žmonių sugebėjimas skaityti aplinką – pėdsakus, pagal kuriuos gali surikiuoti įtariamuosius, rasti liudininkus, nusikaltėlius. Tiesiog, kai paskaitai apie tokius sugebėjimus, tai supranti, koks esi aklas miške, nieko nesuprantantis ir nematantis ir visai ne gamtos vaikas. Taigi, jei vaikystėj mėgai knygas apie indėnus, seklius, pėdsakus, gali paskaityti, tikriausiai nenusivilsi. Dabar pagalvojau, kad pati labai mėgau knygas apie indėnus, atsimeni, Harka, Vinetu ir taip toliau – visos suskaitytos.

Čia autorė pasakoja, kodėl pavadino knygą The Tenderness of Wolves. Pažiūrėjus šitą filmuką pagalvoju, kad vėl praradau labai daug knygos grožio per vertimą. Žodžiai išversti, o kalbos grožis tiesiog vėl neišverstas. Labai gaila.

|pilkoji ausis indėnų draugė|