The White Tiger

Pradėjau traukti knygas iš didelės per vasarą susikaupusios krūvos. Labai jau mane dabar traukia skaityti visokių premijų laimėtojus, arba tų premijų short/longlistų autorius. Šį kartą su savim visur tampiausi Aravind Adiga The White Tiger. Knyga laimėjo Man Booker 2008 m. Aravind Adiga buvo ketvirtasis autorius, kuris premiją laimėjo su savo debiutiniu romanu, be to, antras pagal jaunumą (laimėjo būdamas 33 m.).

Knyga apie Indiją – vieną iš milijardo Indijos veidų. Na, nelabai ten pamatysite vaizdų iš Indiškų filmų anei išgirsite dainų (kaip tik prisimenu, kaip su pussesere Alytuje ėjau į tokį baisiai ilgą filmą pavadinimu Vandenynas ir ten dainavo tokią juokingą dainelę “Džimi, džimi, ača ača” (gal kas irgi matėt?) 😀 ), tikrai nenušvisite, niekas ten nenušvinta. Kažkas į tą pusę butų filmas Lūšnynų milionierius, nes knygoj apie tas lūšnas, apie kastas, apie šeimos įtaką, apie tą apie žmogų besisukančią aplinką, kurioje gyvena didžioji dauguma neturtingųjų indų. Ar įmanoma iš tos aplinkos išsiveržti? Knygoje – įmanoma, bet ar pateisinsi tokias priemones?

Knyga išverta į lietuvių kalbą. Neskaičiau, vertimo negaliu pakomentuoti.

Kaip sako pats autorius, knyga yra apie laisvę ir veržimąsi į tą laisvę. Labai įdomūs pamąstymai, kodėl žmonėms Indijoje taip sunku iš “Tamsiosios” Indijos pereiti į “Šviesiosios” Indijos pusę, kas yra tie didieji Indijos stabdžiai. Daug realybės – apie tikrąjį didžiausios pasaulio demokratijos veidą (kartais jis baisesnis nei diktatūros), korupciją, teisingumą – visiems kitokį, beviltiškumą, kastas (“To sum up – in the old days there were one thousand castes and destinies in India. These days, there are just two castes: Men with Big Bellies, and Men with Small Bellies. And only two destinies: eat – pr get eaten up.”).

Visą šitą istoriją pasakoja Balram savo laiškuose Kinijos premjerui, kuris, kaip sužinome atvažiuoja į Indiją sužinoti, kodėl šioj šalyje žmonės tokie verslūs. Balram pasakoja savo gyevnimą nuo skurdžios vaikystės iki šių dienų, kai jis yra turtingas verslininkas. Kaip gi taip atsitiko? Kaip jam pavyko išsiveržti iš Rooser Coop – narvo, kuriame gyvena didžioji dalis indų?

Aš iki šiol virškinu šitą knygą. Perskaičiau lengvai ir knyga traukė, daug visko sužinojau, bet kai pagalvoju, ar man labai patiko? Na, tikrai ne Ramus chaosas, ne, bet ir geriau nei vidutinė. Jei vertint skaičiukais, tai padėčiau knygą į lentyną, kur surikiuotos gavusios nuo 3,5 iki 4 iš 5. Mums tikriausiai apskritai gal sunku suvokti šios knygos vertę, nes mes ne anglai, ir mums Indija kitokia nei anglams, mums sunku suprasti, kad (kaip įtariu) knyga yra naujoviška, kai viduriniosios klasės atstovas (Adiga) rašo ne apie savo patirtį, kas būtų šiaip įprasta indų autoriams, o apie tuos, kurie už knygų ribos (nes papraščiausiai neraštingi), kurie nei patys apie save, nei kas kitas apie juos tuos romanus rašo.

Aravind Adiga

Ištrauka iš knygos – jos stiliui paragauti.

Now, I no longer watch Hindi films – on principle – but back in the days when I used to, just before the movie got started, either the number 786 would flash against the black screen – the Muslims think this is a magic number that represents their god – or else you would see the picture of a woman in a white sari with gold sovereigns dripping down to her feet, which is the goddess Lakhshmi, of the Hindus.

It is an ancient and veneratedcustom of people in my country to start a story by praying to a Higher Power. I guess, Your Excellency, that I too should start off by kissing some god’s arse.

Which god’s arse, though? There are so many choices.

See the Muslims have one god. The Christians have three gods. And we Hindus have 36,000,000 gods.

Making a grand total of 36,000,004 divine arses for me to choose from.

Now there are some, and I don’t just mean Communists like you, but thinking men of all political parties, who think that not many of these gods actually exist.

Some believe that none of them exist. There’s just us and an ocean of darkness around us. I’m no philosopher or poet, how would I know the truth? It’s true that all these gods seem to do awfully little work – much like our politicians – and yet keep winning re-election to their golden thrones in heaven, year after year.

|ača ača|