Nelaiku ir nevietoje? Na, gulinėja aplink mane šita knyga jau gerus porą mėnesių, pagaliau prisiruošiau skaityt ir ką… na, pati nuo jos bėgu ir slepiuosi, vengiu, visai nenoriu. Paprastai nesu linkusi numesti neperskaitytos knygos, bet vakar, trečdalį perskaičius pagalvojau, kad gal nekankinsiu savęs, jei jau visai manęs netraukia ją skaityt. Toks jausmas, kad jau geriau visai neskaitysiu, nei škaitysiu šitą. Paskaitinėjau, paskaitinėjau ir užteks. Man vėl pasitaikė variantas, kai aprašą ant knygos įdomiau skaityt nei pačią knygą, nors ji tikriausiai kultinė ar dar kokia nors labai svarbi. Bet ką aš galiu padaryti, jei visas mano kūnas jos vengia. Gal kada nors kitą kartą.

Pradžia, kuri užkabliavo:

Tarp kitų tautų paprastai apsigyvena nevykėliai. Didi ir narsi nevykėlių gentis išbarstyta po visą pasaulį. Anglakalbių šalyse juos paprastai vadina „lūzeriais” – kažką pametusiais. Ši gentis kur kas skaitlingesnė už žydus, ji ne mažiau veikli ir ryžtinga. Pavydėtinai kantrūs, jie kartais visą gyvenimą minta vienomis iliuzijomis… Reikia paminėti ir vieną būdingą ypatybę – kai juos aplanko sėkmė, šios genties vyrai ir moterys tučtuojau atsiriboja nuo saviškių, perima kitos tautos, kurioje jiems pasisekė, papročius bei gyvenimo būdą, ir jau niekas nebeprisimena, kad kažkada jie priklausė garbingai nevykėlių genčiai…

Dar kelios mintys:

Pats aš mėgstu tik rašyti, ir tai ne visada. O apskritai norėčiau nieko neveikti. Ką nors mąstyti. Kokius nors eilėraščius prisiminti. Saulutėje gulėti. Mėsą valgyti. Vyną gerti. Mylėtis arba revoliucijas kurstyti. O rašyti – tik kartais.

“Štai, žiūrėk, kaip aš moku šokinėti.” Atsikelia nuo grindų ir ima šokčioti į šonus mėtydama rankas ir kojas. “Aš galiu, nes aš lengva. Juk aį dar vaikas. Štai paaugsiu – ir nebegalėsiu,”- paaiškina ji. Atsistoju, padedu šepetį ir bandau šoktelti kaip ji. Man akivaizdžiai nesiseka, nes ji ima juoktis. “Tu sunkus,”- sako ji.

|ne|