Kad būtų gerai, juk nebūtinai turibūti daug, ar ne? Net nežinojau, kad “Sonečka” tokia mažutė knygelė, kol nepamačiau Knygų mugėje. Gal būčiau ir seniau radusi, jei būčiau žiūrėjus mažos knygelės, o ne didelio formato knygos. Gi visos kitos L.Ulickajos knygos gerai plytinės, negalima skųstis.

“Sonečka”, sakyčiau, tokia tipinė Ulickajos knyga, tik labai sumažinta. O gal ir ne tipinė, nes paprastai gi jos herojai iškilūs žmonės, o Sonečka paprasta mergina, paskui moteris, galiausiai senė. Negalinti patikėti niekuo geru jai nutinkančiu.

Pati knygos atmosfera ir nuotaika tokia Ulickajiška. Ir taaaip faina skaityti. Man labai patinka, kaip Ulickaja žongliruoja savo herojų, kurių dažnas būna našlaitis gyvenimais. Kaip jie apsuka, apverčia ir sutrikdo savo geradarių gyvenimus. Kaip neutraliai, nesmerkiančiai autorė visa tai pateikia. Skaitytojui belieka linksėti galva ir stebėtis gyvenimo krečiamomis išdaigomis. Čia jau fantazijai nėra ribų, ar ne?

 

Knyga, kai nieko daugiau nenoriu – tik skaityti. Knyga nugalėjusi FB, naujienų portalus ir visokius kitokius interneto pliurpalus. Knyga, kurią gali bet kada atsiversti ir skaityti bet kurioje vietoje. Knyga, kuri milijonui žmonių patiko (įtariu) ir milijonui nepatiko (įtariu) (čia bandau apsiginti nuo visų, kurie norės “geros” knygos ir jiems nepatiko. Nes čia ne ta knyga, kur iš “gerų” serijos, na, tų, kurios “negrūzina, negadina nuotaikos ir šiaip tinka atostogoms”). Nesubalansuota ta knyga lengvam skaitymui, nors skaityti ją buvo lengva. Gal dėl to, kad nerealiai įdomu. Skaičiau ir eilinį kartą galvojau, kad “žinau, kad nieko nežinau”. O šita knyga – tai enciklopedija. Tik nežinau, kieno. Gal religijų? O gal žmogiškumo? O gal nežmoniškumo?

Tiek daug sužinojau iš tos knygos. Tokių dalykų, kokių net neįsivaizdavau esant. Na, tiesiog nepagalvojau egzistuojant. Kas per dalykai? Na, pavyzdžiui arabai krikščionys Izraelyje. Geriau nesugalvosi, ane? Arba blogiau. O tokie egzistuoja, bando išgyventi. Kaip jiems gyventi, kai nepripažįsta nė viena pusė ir visiems esi priešas – nekenčia arabai, nekenčia žydai, nepripažįsta krikščionys. Arba katalikas žydas. Pirmą kartą net reikia sustoti ir įsiskaityti, ką šis žodžių junginys reiškia. Nes, juk by default priimam stereotipiškai, kad žydas tai judėjas, na, geriausiu atveju ateistas. Ir štai Danielius Štainas yra žydas katalikų kunigas. Nors ne, iš tikro jis yra vertėjas. Verčia tarpusavyje nesusikalbantiems, bet ne tik nesusikalbantiems dėl skirtingų kalbų, bet nesusikalbantiems apskritai. O jo gyvenimas tikrai knygos vertas, tad ne veltui ir ši knyga. Plati kaip jūra, o gili kaip koks kosmosas gal. Ir Vilniaus ten yra, ir Lietuvos, nes kaipgi Lietuva be žydų (arba atvirkščiai).

Aš nekenčiu žydų klausimo, aš apsinuodijau juo […]. Tai pats niekšiškiausias mūsų civilizacijos istorijos klausimas. Jis privalo būti atšauktas kaip fiktyvus, kaip neegzistuojantis. Kodėl visos humanitarinės, kultūrinės ir filosofinės problemos – o ką jau kalbėti apie grynai religines – nuolat sukasi aplink žydus? Dievas pasijuokė iš savo Išrinktosios Tautos daug žiauriau nei iš visų kitų tautų! Jis juk žinojo, kad žmogus negali mylėti Dievą labiau nei patį save. Tai pavyksta tiktai retiems išrinktiesiems. Danielis buvo toks. Dar keli žmonės. Šiems žmonėms žydų klausimas neegzistuoja. Jis privalo būti atšauktas!

Kaip Danielius Štainas tapo kataliku kunigu? Neįtikėtinai. Visas jo gyvenimo kelias su visokiais aplinkkeliais ir pakely pasitaikančiais stebuklais.

Kadangi vasara, tai pasakysiu, kad tai nėra pliažo knyga, ten pasiimkit ką nors gero, lengvo ir kur verkti nereikia arba šiaip graužtis žydų klausimu, kuris vis dėlto neatšauktas…

 

 

 

 

Keletą metų ramiai laikiau lentynoje šitokį lobį retkarčiais padejuodama ir pasikankindama su visokiomis vidutinėmis knygomis, jau net galėčiau sakyti, kad vidutiniškos knygos užkniso juodai. Tai va, apturėjau atgaivą dūšiai. Labai panašią į  Marinos Stepnovos “Lazario moteris“. Gal tik moterys skaitėsi sklandžiau ir lengviau, bet čia jau nežinau, ar Ulickajos kalba tokia, ar čia jau vertimo reikalai (dar kartą aplodismentai Parulskiui už Moteris). Štai, pavyzdžiui, skaitai ir užkliūva akis už tokio sakinio: “Per savo lengvabūdiškumą jie nebijojo kasdien, o nors sykiais baiminosi”. Kaip ir aišku, ką nori šitas sakinys pasakyti, bet kaip jis tai sako, nu, griūk negyvas. Bėgant tekstu  stop prie tokio sakinio. Skaitai dar sykį, dar sykį, kaip užstrigusi plokštelė (kažin, ar dabar vaikai suprastų, ką ta “užstrigusi plokštelė” reiškia) – taip ir gadina žmogui skaitymo malonumą, belieka tik tikėtis, kad tokių stabdžių nebus daug. Na, bet apie ką mes čia.

Atrodo, esu dabar įgriuvus į gerus rusiškus rašytojus. “Kukockio kazusas” gavosi kaip pratęsimas Lilianos Luginos “Tarp eilučių“, Šiškino “Veneros plaukui“, jei dar giliau į senovę – “Laurui”. Skaitau kaip kokią paguodą dabartinėje politinėje situacijoje – ir ten yra normalių žmonių, kurie nerengia savo darželinukų karinėmis uniformomis ir nesidžiaugia, kad už penkiolikos metų jie vairuos ne paspirtuką, o tanką. Tik dar reikia, kad tuos normalius žmones skaitytų. Ir dar tikriausiai reikia, kad teisingai suprastų.

“Kukockio kazusas” yra knyga apie šeimą. Pavelas yra medikų giminės palikuonis, užaugęs tarp medicininių knygų, galima sakyti, turintis paveldėtą pašaukimą, o prie to ir šeštą jausmą, akį – rentgeną. Jo specializacija – ginekologija – atsitiktinai, o gal ir ne, įtakoja daug asmeninio gyvenimo posūkių. Kukockis iš visų jėgų bando paveikti sovietinę valdžią atšaukti abortų draudimus – per dažnai jo pacientės yra pogrindinių abortų aukos, tačiau sovietinė valdžia turi savo supratimą apie savo piliečių dauginimąsi, o supratimas visiškai sutampa su Šiaurės Korėjos (žiūr. “Našlaičių prižiūrėtojo sūnų”) režimu – apsaugos nuo nėštumo priemonių nėra, abortai draudžiami – gimdykite, tarybinės moterys tarybinę liaudį.

Didžioji dalis knygos veiksmo vyksta absurdiškais sovietiniais laikais, kai kuriamas sovietinis pseudomokslas, ideologiškai neįtinkantis mokslas išnyksta, ne ton pusėn žiūrintys mokslininkai sodinami į kalėjimus. O tuo tarpu…

Visiems buvo blogai, o šitiems jaunuoliams septintajame dešimtmetyje gyvenosi puikiai.

Tuo sunku patikėti, reikalingi svarūs įrodymai, liudininkų apklausa ir patvirtinimas. Per ilgą laiką daug kas iš atminties išsitrynė, ir kiekvienas prisimena savo: Goldbergas – lagerio zoną, Pavelas Aleksejevičius – vis labiau tolstančią nuo gyvų žmonių Jeleną ir jos keistą tarpinę būseną, Toma – eiles prie maisto prekių, kuriose vis tiek teko stovėti, nors PA parnešdavo į namus kažkokią akademinę normą. Kitiems įsiminė armijos įvedimas į Čekoslovakiją. Kratos ir areštai. Pogrindis, Gagarino paleidimas į kosmosą. Radijo lalesys ir televizijos linksmybės. Įsiminė ankštas gyvenimas, baimė, ištirpusi ore kaip cukrus arbatoje.

O šitiems, grojantiems, gyvenosi puikiai. Per savo lengvabūdiškumą jie nebijojo kasdien, o nors sykiais baiminosi. Bet atitokę imdavo į rankas savo išganingąją muziką, kuri ne tik juos išlaisvindavo – ji pati savaime buvo laisvė.

Čia apie Kukockio dukrą Tanią, kuriai nuo režimo ir apsimestinio gyvenimo vieną dieną pasidarė koktu ir ji… savotiškai suhipiavo. Visomis prasmėmis. Paskaitykite, pamatysite. Ir nenustebkite, kiek daug knygoje apie genetiką – Liudmila Ulickaja pati yra genetikė, pradėjusi rašyti, kai ją už žiūrėjimą ne į tą pusę išmetė iš darbo. Genetikas knygoje buvo Goldbergas, na, o Tania greičiausiai yra pati Liudmila.