Ach, kaip gi nepasigriebus Ulickajos knygos už dešimtį litų? Nors dar ir neskaitytos, nepažįstamos, bet, ai, tiek jau to. Oooo Užkabino. Nors keletas vietų kažkaip kibo ir kliuvo skaitant ir galvojant dėl ko – ar dėl eilinio Jotemos vertimo ar dėl knygos kliurkos, knyga man patiko, tokios man patinka.
Medėja – Kryme gyvenanti graikų palikuonė, tebemokanti senąją graikų kalbą. Bevaikė moteris į savo namą ant kalno sutraukianti begalę kitų žmonių vaikų – savo giminaičių iš Maskvos, Gruzijos, Tolimųjų Rytų ir net iš Lietuvos. Visi tie vasarotojai kaip jos vaikai – su savo istorijomis, nuklydimais, parsiradimais, meilėmis, santuokomis, išsiskyrimais, meilužiais ir naktiniais nuotykiais, aklumu ir aiškiaregystėmis, rimtumu ir lengvabūdiškumu (“Medėja buvo tvirtai įsitikinus, kad lengvabūdiškumas baigiasi nelaime, ir net neįtarė, kad lygiai taip pat toks elgesys gali baigtis ir laime arba iš vis niekaip nesubaigti.”). O ir kaip pati Medėja be savo istorijos? Apie savo vyrą, kuris ją sugebėjo numiręs taip įskaudint, kaip per visą laimingą santuokinį gyvenimą nė kart nebuvo įskaudinęs.
Iš tikro net nebandysiu atpasakoti – vienas veikėjas persipynęs su kitu, susikryžminęs dvasiškai ir fiziškai (oj, kiek ten “dulkių” romane, bet negalvokite, kad knyga banali – nė kiek – labai, sakyčiau, natūrali) pati dar iki šiol apie knygą galvoju, virškinu, nėra ji kažkoks didelis šedevras, bet įdomi ir įtraukianti. Patiko.
Bernardinuose – interviu su rašytoja:
“Kai aš pirmą kartą atėjau į rusų leidyklą su šiuo romanu, redaktorius nuobodžiu balsu manęs paklausė, apie ką šis romanas. Ir aš klaikiai įniršau: „Jūs – profesionalas. Aš Jums paliksiu rankraštį. Perskaitysite ir suprasite, apie ką jis“. Tai visiškai neatitiko mano, kaip naujokės, leidykloje statuso… Bet visi mes žinome skirtumą tarp „kas“ ir „kaip“. Naujų siužetų nėra. Visi jie senų seniausiai sukurti. Pačia bendriausia prasme galiu pasakyti, kad aš ir toliau lieku biologe, antropologe… Visa, kas pasaulyje turi santykį su žmogumi, susiję su antropologija. Ir mane domina ne problemos, reiškiniai ar idėjos, o būtent žmogaus sąlytis su problemomis, idėjomis ir visa kita. Mes juk puikiai žinome literatūrą, kuri šiandien kuriama gana dažnai, literatūrą, kuri iš esmės nekalba apie žmogų. Kas ne apie žmogų – man neįdomu. Jei apibrėžtume mano interesų kryptį, tai – žmogus. Tai tas pat, kas ir genetiko profesija. Vakar tyriau fermentus, šiandien kitą kokybę, kuri taip pat susijusi su žmogumi, linkusi keistis, tokia pat paslaptinga. Šia prasme mokslas ir menas auga iš vieno kamieno…”
Šatėnuose apie Medėją. Neskaitykite šio siužetą išduodančio straipsnio, jei norite skaityti knygą! Tik dabar skaitau – kabinasi straipsnio autorė prie vertimo, aha, kabinasi.
knyguziurkes.com 
OOO – koks gėris – ir sutapimas, neseniai grįžau į darbą ir su viena kolege knygom keisdavomės, ji sako – vaje, Kristina, nebegaliu daug skaityti, akys nelaiko, o aš jai Medėja turiu kaip tik rankose – sako, nepyk, ilgai skaitysiu (pagal ją – savaitę ilgai…) – grąžino knyga po dviejų dienų – sako – nerealiai patiko 🙂 Man Ulickajos stilius, pagarba viskam – veikėjui, skaitytojui, sau, pasauliui – užburia. Nors Medėja man nėra stipriausia iš jos visų knygų, Kaukazo gydytoją griebčiau gal pirmiau, paskui Sonečką, paskui Ievos dukras, paskui Vertėjas toks įdomesnis – dėl faktų, žinių ir dėl kitokio pačios rašytojos stiliaus, o rusiški trumpučiai apsakymai išvis nerealus – į dešimt puslapių sudeda tiek širdies, kad atsiminus vieną ar kitą, kartais ir širdį suspaudžia dėl kokio tai veikėjo.
Aš kaip tik ketinau vietoj Slap atsiūsti Vertėją, bet išėjęs jis – dar negrįžęs (beje nepatiko nei kunigui skaičiusiam, nei vienai tikybos mokytojai – čia dėl to, kad tematika ten religinė pagrinde, aišku ne tame esmė). Ievos ir Sonečka grįs žiemą lygtai, jeigu nepaves iš užjūrio, Kaukazo nebeturiu.
Aš sakyčiau taip – jeigu norite gerumo širdyje, jaukumo, moteriškos “antklodės” be banalumo prieskonių – tai kaip tik Ulickaja.
Anafora, manes laukia Kukockis ir Ievos dukterys lentynoj po Knygu muges, uz @papigiaja@ Kukockis vyrui mano labai patiko, o jam siaip neitiks bet kas. Tai as jau slankioju aplink ta knyga ratais dabar 🙂
Jau senokai norejau parasyti ir pasiteirauti, ka geriausia butu skaityti po “Medejos ir jos vaiku”. Tai pirmoji mano skaityta L. Ulickajos knyga, todel siek tiek pasimeciau ir vis dar neapsisprendziu: o ka toliau? kuria? Norisi skaityti visas is karto, bet gal yra koks nors loginis ar koks kitas kelias?
Matau, kad cia pamazu kuriasi Liudmilos Ulickajos fanu klubas. Smagu.
Man “Medeja ir jos vaikai” labai patiko. Gal todel ir nepuoliau skaityti kitos knygos. Dar ilgai “gromuliavau” viska mintyse.
Cia jau gal Anafora geriausiai gali patarti. 🙂
Ramia siela imkite Kukockį dabar – nepasigailėsite nei vienos su knyga praleistos minutės. Ta mano “neskaitanti” kolegė su prastom akim, jau ir Kukockį iš bibliotekos paėmė ir grąžino 😀 Kai knyga užburia, nebesvarbu nei akys, nei laikas 🙂
Anafora, labai dekoju uz patarima. Reikes griebti Kukocki.