Svetimkūnis arba The Little Stranger

Parašiau abu pavadinimus, nes kažkaip man lietuviškas vertimas toks kažkoks tikras svetimkūnis knygos, ne kitaip. Šiaip tikriausiai nebūčiau skaičius tokios knygos (viena iš prižaščių – leidimas Jotemos), jei ant viršelio nebūtų buvę išdavikiškai parašyta, kad knyga viena iš Booker’iui nominuotų (2009 m.). Na, gerai, pagalvojau, pabandom iš naujo su tuo Booker susidraugauti.

Visą laiką, kai skaičiau, man kirbėjo galvoj, kad Giedrei patiktų. Kodėl? Nes man kažkodėl atrodo, kad Giedrei patinka gotikiniai romanai. Tai pats tikriausias giotikinis siaubiakas. Tikrai. Skaitydavau praktiškai visą laiką naktimis (už tai dabar labai jaučiasi neDAmiegota savaitė), tai ką žinau, visokie pakrebždenimai namuose tikrai nebuvo patys jaukiausi.

Nors knyga nėra kažkoks labai didelis šedevras (apie ją labai gerai atsiliepė Booker’io laureatė Hilary Mantel), ji labai įtraukia ir nors būna baisu, norisi skaityti toliau, kur galbūt dar baisiau. 1947 m. (siaubiakas, kaip seniai tai jau buvo, XXa.!) pokarinė Anglija, apsivertusi aukštyn kojomis, kai dvarininkai skursta, bunda vidurinioji klasė (nesu Anglijos klasinės sistemos specialistė, tai tiesiog taip parašau, kad maždaug būtų galima įsivaizduoti). Gydytojas Faradėjus iškviečiamas į dvarą apžiūrėti sergančios tarnaitės. Dvare prieš daug metų jo motina tarnavo aukle, dvare jis buvęs kažkokioj šventėj, kur stebėjosi dvaro didybe ir prabanga. Bet dabar dvaras visiškai nuskurdęs, nes šeimininkas miręs, jo sūnus buvo sužalotas kare ir menkai gali juo rūpintis. Daktaras susidraugauja su šeima, gan dažnai pas juos lankosi, pradeda gydyti dabartinio šeimininko Roderiko koją, nors tikriausiai reikėjo gydyti galvą. O gal ne? Gal reikėjo gydyti davrą, nes jame dedasi keisčiausi dalykai, kurių man reikėjo bijoti kiekvieną šios savaitės tamsų vakarą. Viskas prasideda nuo to, kad ramiausias pasaulio šuo sukandžioja svečių mergaitę… O paskui pradeda darytis keisti dalykai, atsirasti dėmės, girdėtis garsai. Ar dar nori toliau skaityti?

Žodžiu, knyga įtraukianti ir gerai skaitoma, tačiau kažkaip neatrodo, kad labai verta būti Booker sąraše. Aš kažkaip skaitydama visą laiką laukiau, kad atsiskleis kažkokia ypatinga priežastis, kuri taip ir neatsiskleidė. Na, autorė tikriausiai šitą dalį paliko skaitytojo fantazijai. Visai nieko, bet nieko labai ypatingo. Kokie 7/10.

 

Kur šautuvai? Kur granatos?

Kai pirkau knygą nesupratau, jog perku ne fikciją, o Li Cunxin- žymaus Kinijos baleto šokėjo autobiografiją.  Gimęs 1961aisiai Li Cunxin patyrė Mao kultūrinės revoliucijos

Knygos viršelis

padarinius: badą, neturtą, propagandą.

Kai skaičiau, kai kas atrodė pažįstama. Pavyzdžiui tos nucukruotos istorijos apie Mao gerumą buvo identiškos toms istorijoms, kurias jau darželyje girdėjau apie Leniną.

Atsimenat, kaip Leninas atseit gynėsi nuo žąsų, kad knygos neišsiteptų? O atsimenat, kaip Leninas atidavė savo duoną su marmeladu raudonarmiečiui sargybiniui?

Tai būtent tokia (o gal dar baisesne) propaganda buvo maitinamas Li Cunxin, augantis neturtingoje šeimoje.

Vieną dieną į mokyklą atėjo nepažįstami žmonės ir paėmė vienuolikmetį  Li Cunxin į Madame Mao baleto mokyklą. Knygoje detaliai aprašomi mokykloje praleisti sunkūs metai ir paties Li Cunxin tapimas suaugusiu.

Pati istorija man pasirodė įdomi, nors buvo aišku, kuo visa tai baigsis. Labai patiko skaityti apie kiniečių papročius, tradicijas, santykius tarp šeimos narių. Tuo pačiu buvo sunku, kai Li Cunxin pasakojo apie kone badu gyvenančią savo šeimą. Kai šokolado parduotuvės pirkau skanumynų savo trupinukui ir iš piniginės išsitraukiau banknotą pagalvojau “Įdomu, kiek maisto už šitą sumą būtų galėjusi nusipirkti Li Cunxin šeima”. Žodžiu, privertė apgalvoti, pamąstyti ir pajusti dėkingumą.

Stilistiniu požiūriu knyga nėra literatūrinis perlas. Gal dėl kultūrinių skirtumų pasakojimas man pasirodė saviveiklinis ir naiviai parašytas. Antra vertus, kadangi didžioji dalis knygos yra apie Li Cunxin vaikystę, tai tas naivumas gal ir tiko, bet kai jau rašė apie savo suaugusiškąjį gyvenimą, jautėsi atotrūkis. Bet manau, jog tai turbūt kultūrinis dalykas, kurio aš neperpratau.

Bet pats didžiausias nusikaltimas šitoj knygoj tai niekaip nesugebėjimas jos užbaigti. Redaktorių norėčiau už tai išbarti. Atrodo jau baigsis, jau pabaiga, bet ne- dar vienas skyrius. O po to- dar vienas. O po to skyrius parašytas jau po pirmojo knygos leidimo. Apie kai kuriuos dalykus buvo galima parašyti daug trumpiau, bet ne- viskas su mažiausiomis detalėmis, net jei pats įvykis neturi didelio užtaiso.

Bet… Džiaugiuosi, jog knyga pakliuvo man į rankas, nes komunistinės Kinijos paveikslas paliko tikrai stiprų įspūdį. Be to, dar buvo įdomu skaityti ir apie patį baletą (Madame Mao vis reikalaudavo politinių baletų ir supykusi iškoliodavo menininkus”O kur šautuvai? Kur granatos?”). Skaitydavau puslapį apie tai, kaip Li Cunxin žavėjosi Baryshnikovu, o po to sėdėjau ir žiūrėjau būtent tą Baryshnikovo šokį per Youtube.

Knyga apie žiaurią, žmogų sunaikinančią sistemą. Bet ir apie žmogaus laisvės troškimą, apie pasišventimą, apie šeimos meilę.

Filmo, pastatyto pagal knygą anonsas

Li Cunxin internetinis puslapis

 

 

Metų knyga 2011

Jau paskelbtas sąrašas lietuviškų pretendenčių į metų knygą. Šiais metais jau net galėčiau rinktis iš dviejų knygų, kurias esu skaičius.

Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“,

Rasos Aškinytės „Lengviausias“,

Henriko Algio Čigriejaus „Ir parnešė apynio kvapą“,

Romualdo Granausko „Trys vienatvės“,

Gabijos Grušaitės„Neišsipildymas“,

Mariaus Ivaškevičiaus „Mistras“,

Herko Kunčiaus„Lietuvis Vilniuje“,

Jaroslavo Melniko „Kelias į rojų“,

Sigito Parulskio „Prieš mirtį norisi švelnaus“,

Undinės Radzevičiūtės„Baden Badeno nebus“

Kristinos Sabaliauskaitės „Silva Rerum II“.

This slideshow requires JavaScript.

 

Great digital expectations

Rugsėjo mėnesio The Economist rašo apie knygų verslą. Apie ką straipsnis galima suprasti jau vien užmetus akį į iliustraciją:

Iš The Economist

Pagrindinė straipsnio mintis – taip taip, elektroninės knygos. Viskas prasideda nuo to, kad net IKEA, apie kurios knygų lentynas mums jau pasakojo Giedrė, kitą mėnesį pristatys naują savo žymiųjų BILLY lentynų versiją, kuri bus labiau pritaikyta viskam kitam, ką žmonės sugalvos jose pasidėti, ne tik knygoms. Straipsnyje analiuojami įvairūs e-book aspektai: blogieji – tokie kaip piratavimas, gerieji – tokie, kaip naujo gyvenimo suteikimas senoms knygoms, visokiu romance romaniuku ir kriminalinių knygų atgimimas – nebereikia slėptis, kad jas skaitai, juk niekas nemato, kas tavo Kindle. Įdomiausia, kad Pad’ai neužgrobė knygų rinkos, didelė dalis Pad’ų turėtojų galvoja įsigyti būtent specialią skaityklę. Aš tikrai pritariu, nes padai tikrai nėra patogiausias daiktas e knygos skaitymui būtent dėl ekrano blizgumo. Bet gal patylėsiu, nes pati neseniai pradėjau skaityti Jane Austen savo telefono Kindle! Ir Giedre, kas mane labiausiai nustebino – man ta Jane Austen visai patinka!

Žodžiu, visa kita galima pasiskaityti straipsnyje, o kuo toliau, tuo labiau man atrodo, kad nesvarbu kaip, svarbiausia – kad žmonės skaitytų. Ir dar – po Kindle skaitymo man taip malonu į rankas paimti tikrą knygą – svarbu tik, kad ji būtų knyga, o ne plyta. 🙂 Gero skaitymo. Dar pasmalsausiu, kas ką šiuo metu skaitote?

KŽL

Uždraustos knygos arba “And so it goes…” //K.Vonnegut

Vos už kelių dienų (rugsėjo 24-spalio 1) JAV kaip ir kasmet bus pažymima  uždraustų knygų savaitė (Banned Books Week).

Kad ir kaip būtų liūdna yra valstybių, kurios vis dar draudžia knygas. Ir kalba neina vien apie totalitaristines valstybes ar valstybes įvairiais būdais kontroliuojančias savo piliečius. Net ir JAV neretai knygos yra draudžiamos. Štai pavyzdžiui mokyklų taryba Missouri uždraudė K.Vonnegut “Skerdykla Nr. 5″, tiesa, moksleiviai knygą gali pasiskolinti iš bibliotekos, bet tik gavę tėvų ar globėjų leidimą.

Kurto Vonneguto biblioteka paskelbė, jog atsiųs nemokamą knygos egzempliorių to paprašiusiems moksleiviams.

American Library Association savo puslapyje publikuoja kažkam dėl kažko užkliuvusių ir todėl uždraustų ar bandytų uždrausti knygų sąrašus. Tame sąraše (be kitų draudžiamų knygų) yra:

Brave New World, by Aldous Huxley;The Hunger Games, by Suzanne Collins, Nickel and Dimed, by Barbara Ehrenreich,Twilight, by Stephenie Meyer,To Kill A Mockingbird, by Harper Lee Catcher in the Rye, by J.D. Salinger My Sister’s Keeper, by Jodi PicoultThe Color Purple, by Alice Walker; His Dark Materials trilogy, by Philip PullmanThe Kite Runner, by Khaled Hosseini.

K.Ž.G.

World without End

Suklausiau. Geriausiai pritiko važiuojat į/iš Panevėžio krepšinio čempionato – taip įdomu, kad tikrai negresia užmigti. Visą šitą audioknygą visa atsitiktinai nusipirkau amžiną atilsį Baltos lankos knygyne, kur audioknygos kaina buvo per pusę nurašyta, man labai labai pasisekė. Beje, dabar Akropolyje esantis Pegasas nė iš tolo neprilygsta buvusioms Baltoms lankoms, ir man iš visos širdies gaila pradingusio knygyno. Nieko, vis tiek dažniausiai Baltų lankų knygų važiuoju pirkti į jų sandėlį – tokios visokios keistos vietos man daug labiau patinka, nei išcackintas knygynas, kuriame nebeliko dvasios. Bet apie ką mes čia.

Na, patiko man šitas istorinis romanas tai labai labai. Iki tiek, kad nenori lipti iš mašinos ir keliauti į darbą ir kaip tundra tūnai už vairo ir klausai, klausai. O kai grįžti namo tūnai garaže ir toliau klausai. Ir  kai pakliūni į kamštį esi laimingiausias žmogus pasaulyje, nes tikriausiai paklausysi kokį dešimt minučių daugiau. Žodžiu, šaunus būdas skaityti, kai tai dėl laiko stokos tiesiog nebeįmanoma.

Kai pagalvoju, apie ką knyga, tai pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – tai apie gudrias moteris ir ambicingus vyrus. Net kažkaip labai peršasi mintis, kad pagrindiniai Ken Follett knygos veidai yra moterys, kurios tais viduramžių laikais visiškai neturėdamos oficialių teisių ir galių, savo gudrumu sugeba išlaviruoti, išsisukti, išgyventi. Balso neturėjimas tiesiog smaugia beklausant, ties kiekvienu posūkiu besidžiaugiant, kad gyvenu dabar ir kad mano dukra gyvens rytoj, nors ne tobulam, bet vis dėlto daug tobulesniam pasauly nei knygoj.

Catedral Santa María in Vitoria, Spain. (2008)

Iš tikrųjų sakyčiau, kad kažkuo panašios ši ir lietuviška Silva rerum – dėl aprašomo laikotarpio, to meto žmonių, jų gyvenimo nesutaurinimo, o labiausiai gal dėl knygas užklumpančio maro, bėgimo nuo baisios ligos. Na, tik gal Sabaliauskaitės knyga poetiškesnė su savo žvilgsniais žvelgiamais varno ar žiurkino akimis; štai K.Follett visai neturi tokių lyrinių nuokrypių, viskas labai realistiška, ir, kas man labai patiko – be išsivaizdinimo “koks aš esu tų laikų ekspertas” – nesuprantami senoviniai dalykai paaiškinimi tiesiog knygos tekste (nes kaip turėčiau audioknygoje perskaityti išnašas?).

Intrigos knygoje netrūksta ir kuo toliau, tuo sunkiau atsiplėšti. Netrūksta ir intrigų intrigėlių, meilių, norų, svajonių išsipildymų (ir blogų, ir gerų) ir gyvenimų žlugimo, jau besusibėgančių kelių nutolimo, skausmo, ašarų, neteisybės ir visokio kitokio gėrio ir blogio, kurie uždega begaliniu noru suryti visas jo knygas, o kartu ir kursto baimę, kad nebūtų kaip su kokia Jody Picoult ar kitu bestsellerių kepėjėliu (gal ir negresia, nes ką tik paklausiau, kad pirkąją knygą The Pillars ir antrąją The End skiria aštuoniolika metų). Na, bet pagyvensim- pamatysim, o kol kas aš labai labai fanė.

Išgalvotas Kingsbridge žemėlapis

“Animal dreams” B.Kingsolver

Skausmas pasiekia širdį elektros greičiu, bet tiesa priartėja prie širdies lėtai it ledynas”   //B.Kingsolver “Animal Dreams”

Pagaliau perskaičiau. Pradėjau gimdymo namuose, bet po to, kai jau grįžom namo buvo sunku rasti ne laiko, o ramybės skaitymui. Bet dabar jau perskaičiau. Čia toks mano indikatorius: kai jau vėl pradedu skaityti, tai reiškia, jog pati didžiausia emocinės krizės ar kokio kito didelio įvykio dulkės pradeda nusėsti, ir gyvenimas po truputį vėl leidžia atsikvėpti.

Knygą radau blusų turguje. Atkreipiau dėmesį, kai pamačiau B.Kingsolver vardą ant viršelio. 2010 ji gavo Orange premiją už knygą “Lacuna”, kurią buvau pradėjusi skaityti, bet pirmi puslapiai labai sunkiai ėjosi, gal kalba pasorodė kiek sudėtinga, tai tiesiog atidėjau į šalį, bet būtinai planuoju kada nors ją perskaityti.

Knyga apie Codi, kuri po nebaigtų medicinos studijų grįžta į savo mažą vaikystės miestuką Grace vieniems metams dirbti mokytoja. Jos mama mirė, kai Codi buvo vos keli metai, tėvas gydytojas Homer, su kuriuo Codi nesugebėjo rasti bendros kalbos, susirgo Alsheimerio liga, o sesuo Hallie – vienintelis žmogus, su kuriuo Codi sugebėjo sukurti stabilų ir gražų ryšį- išvažiavo dirbti savanore į Nikaragvą.

Paauglystėje Codi išgyveno persileidimą, apie kurį niekas visame pasaulyje nežino. Autorė sugeba parodyti tą liūdną prieštarą, kai Codi vaiko praradimas yra labai realus ir įtakojantis ją kone kasdien, tačiau aplinkiniai apie tai nežino ir apie tai nekalba.

Knygoje pilna nuostabių citatų, gražiai aprašyta mažo miestelio bendruomenė, o patys gražiausi skyriai man yra tie, kurie parašyti iš Codi tėvo Homer perspektyvos, kuri atskleidžia santykius tarp vienišo tėvo (kuris nėra tokie dažnas literatūroje) ir jo dukrų.

B.Kingsolver puikiai sugeba iš prisiminimį, iš apmąstymų, iš žmonių tarpusavio santykių aprašymų sudėlioti stiprų ir nevienasluoksnį Codi portretą. Čia jau nieko neprikiši. Priekaištą turiu dėl knygoje kuriamos nelabai įtraukiančios meilės istorijos, tačiau ji niekada netampa pagrindine knygos tekme, tad labai į akis nekrito.

Kitas mano komplimentas B.Kingsolver yra už jos mokėjimą pavaizduoti Arizoną, vietinę gamtą ir perteikti tą karštį, ir kraštovaizdį.

O šitą knygos citatą vakar per telefoną perskaičiau savo gerai draugei ir abi apsiverkėm:

“Persileidimas yra naturalus ir dažnas įvykis. Tikriausiai šiame pasaulyje yra daugiau tų moterų, kurios prarado vaiką nei tų, kurios to nepatyrė. Dauguma apie tai nekalba, ir gyvena dienas taip lyg tai niekada nebuvo atsitikę, tad žmonės galvoja, jog moteris šioje situacijoje nežinojo ar nemylėjo tai, ką ji turėjo.

Bet paklausk  jos : Kiek dabar metų būtų tavo vaikui?  Ir ji žinos”

 

K.Ž.G.

B.Kingsolver puslapis

Mano išgalvota šalis

Kažkuriam bloge paskaičiau, kad nebuvo įdomi skaityti, nes perskaičius visas Allende knygas, nieko naujo nesužinai. Gal ir tiesa,  bet Allende mane taip žavi, kad man visiškai vis vien, jos knygas man smagu skaityti, kaip jau esu minėjusi, ypatingai tas, kurios apie jos pačios gyvenimą.

“Mano išgalvota šalis” – tai Čilė, kuri jos anūkams jau yra tolima, nereali žemė, su kuria jie neturi nieko bendro. Net močiutės prisiminimai yra fantazijos vaisius, o ir rašytoja vis mini, pati nenori jau išskirti, kur fantazija, o kur ne.

Knygoje daug rašoma apie čiliečius kaip tautą. Skaitydama viduj juokiausi, kad Allende apie čiliečius rašo taip kaip Užkalnis apie lietuvius. Ant Izabelės tikriausiai Čilėj irgi gerai paburnojama, kodėl taip neteisingai, išdavikiškai rašo apie savo tautą. Tikrai nepasaldintai ir iš peties. Bet nuoširdžiai ir tikriausiai teisingai. Man daug kur čiliečiai pasirodė artimi lietuviams. Čiliečiai juk irgi emigrantų tauta, bėgusi nuo rėžimo, ir visur graudžiai apraudojusi Čilės dorybes ir nepakeičiamumą bei burnojanti ant likusio pasaulio keistenybių.

Skaitydama prižadėjau, kad kita mano tolima kelionė bus į Čilę, ir kartu iš savęs juokiausi, nes dabar daugiausia keliauju 300 km, ką jau ten apie Čilę svajoju. Kažin kas arčiau Čilė ar Australija?

Taigi, visiems Allende mylėtojams – imkite ir skaitykite.

100 000

“Šimtą, šimtą!” – rėkiam savo krepšininkams kas kartą, kai priartėjam prie šimto ribos. Dabar ir mes su Giedre mintyse rėkiam “Šimtą, šimtą”, kai žiūrim į savo blogo skaitliuką, artėjantį prie 100,000. Praneškit mums komentaruose, kai jau bus tas šimtas, o mes dovanosim… manau, kad dabar geriausia dovana mano su pasigardžavimu “skaitoma” The World without End. Pradedam: devyniasdešimt devyni tūkstančiai keturi šimtai dvidešimt…

84 Charing Cross Road

Laiškų knygelė knygų mėgėjams. Apie knygas, žinoma. Dar apie taip, kaip gyveno Anglija po karo, koks brangus buvo doleris ir maisto korteles. Na, būtent toks įspūdis man susidarė perskaičius knygą. Autorė į knygą sudėjo savo susirašinėjimą su vienu second hand Lodono knygynu – net seilė tįsta skaitant apie visokias nuostabiai išsilaikiusias šimtametes knygas odiniais viršėliais, kuriuos knygyno darbuotojas Frank suranda ir siunčia Helene Hanff. Laiškai taip suartina tuos žmones, kad Helene jiems pradeda siųsti maisto siuntinius ir taip paskanina jų varganą pokario gyvenimą, ji visą laiką kviečiama atvykti ir aplankyti Londoną, tačiau tai vienas, tai kitas netikėtumas vis jai sutrukdo nuvažiuoti, kol… Na, nerašysiu, ar nuvažiavo ar ne, paskaitykit, pamatysit.

Giedrės knygos aprašymas mane eilinį kartą apžavėjo, bet kad taip apžavėjo knyga, negaliu pasigirti. Laiškų dalį perskaičiau smagiai, na, o jau antrą knygos dalį – nelaiškinę pakankinau, pakankinau ir, niekam nesakykit, užverčiau ir padėjau, kažkaip nusibodo man skaityti, rodės vis tas pats per tą patį.

Visą laiką skaitant, kažkodėl galvojau, kad labai panašu į Gernsio literatūros draugiją, kuri man iš tikro labiau patiko, ir dar vis galvojau, kad knygos filmą tikrai labai labai noriu pažiūrėti. Tai tokie tad įspūžiai, dabar einu žiūrėt tos filmo ištraukos, kurią įkėlė Giedrė. Beje, mano knyga irgi antikvarinė – 1979 m. leidimo (ačiū už ją Giedrei).