Suklausiau. Geriausiai pritiko važiuojat į/iš Panevėžio krepšinio čempionato – taip įdomu, kad tikrai negresia užmigti. Visą šitą audioknygą visa atsitiktinai nusipirkau amžiną atilsį Baltos lankos knygyne, kur audioknygos kaina buvo per pusę nurašyta, man labai labai pasisekė. Beje, dabar Akropolyje esantis Pegasas nė iš tolo neprilygsta buvusioms Baltoms lankoms, ir man iš visos širdies gaila pradingusio knygyno. Nieko, vis tiek dažniausiai Baltų lankų knygų važiuoju pirkti į jų sandėlį – tokios visokios keistos vietos man daug labiau patinka, nei išcackintas knygynas, kuriame nebeliko dvasios. Bet apie ką mes čia.

Na, patiko man šitas istorinis romanas tai labai labai. Iki tiek, kad nenori lipti iš mašinos ir keliauti į darbą ir kaip tundra tūnai už vairo ir klausai, klausai. O kai grįžti namo tūnai garaže ir toliau klausai. Ir  kai pakliūni į kamštį esi laimingiausias žmogus pasaulyje, nes tikriausiai paklausysi kokį dešimt minučių daugiau. Žodžiu, šaunus būdas skaityti, kai tai dėl laiko stokos tiesiog nebeįmanoma.

Kai pagalvoju, apie ką knyga, tai pirmoji mintis, kuri šauna į galvą – tai apie gudrias moteris ir ambicingus vyrus. Net kažkaip labai peršasi mintis, kad pagrindiniai Ken Follett knygos veidai yra moterys, kurios tais viduramžių laikais visiškai neturėdamos oficialių teisių ir galių, savo gudrumu sugeba išlaviruoti, išsisukti, išgyventi. Balso neturėjimas tiesiog smaugia beklausant, ties kiekvienu posūkiu besidžiaugiant, kad gyvenu dabar ir kad mano dukra gyvens rytoj, nors ne tobulam, bet vis dėlto daug tobulesniam pasauly nei knygoj.

Iš tikrųjų sakyčiau, kad kažkuo panašios ši ir lietuviška Silva rerum – dėl aprašomo laikotarpio, to meto žmonių, jų gyvenimo nesutaurinimo, o labiausiai gal dėl knygas užklumpančio maro, bėgimo nuo baisios ligos. Na, tik gal Sabaliauskaitės knyga poetiškesnė su savo žvilgsniais žvelgiamais varno ar žiurkino akimis; štai K.Follett visai neturi tokių lyrinių nuokrypių, viskas labai realistiška, ir, kas man labai patiko – be išsivaizdinimo “koks aš esu tų laikų ekspertas” – nesuprantami senoviniai dalykai paaiškinimi tiesiog knygos tekste (nes kaip turėčiau audioknygoje perskaityti išnašas?).

Intrigos knygoje netrūksta ir kuo toliau, tuo sunkiau atsiplėšti. Netrūksta ir intrigų intrigėlių, meilių, norų, svajonių išsipildymų (ir blogų, ir gerų) ir gyvenimų žlugimo, jau besusibėgančių kelių nutolimo, skausmo, ašarų, neteisybės ir visokio kitokio gėrio ir blogio, kurie uždega begaliniu noru suryti visas jo knygas, o kartu ir kursto baimę, kad nebūtų kaip su kokia Jody Picoult ar kitu bestsellerių kepėjėliu (gal ir negresia, nes ką tik paklausiau, kad pirkąją knygą The Pillars ir antrąją The End skiria aštuoniolika metų). Na, bet pagyvensim- pamatysim, o kol kas aš labai labai fanė.