Kur šautuvai? Kur granatos?

Kai pirkau knygą nesupratau, jog perku ne fikciją, o Li Cunxin- žymaus Kinijos baleto šokėjo autobiografiją.  Gimęs 1961aisiai Li Cunxin patyrė Mao kultūrinės revoliucijos

Knygos viršelis

padarinius: badą, neturtą, propagandą.

Kai skaičiau, kai kas atrodė pažįstama. Pavyzdžiui tos nucukruotos istorijos apie Mao gerumą buvo identiškos toms istorijoms, kurias jau darželyje girdėjau apie Leniną.

Atsimenat, kaip Leninas atseit gynėsi nuo žąsų, kad knygos neišsiteptų? O atsimenat, kaip Leninas atidavė savo duoną su marmeladu raudonarmiečiui sargybiniui?

Tai būtent tokia (o gal dar baisesne) propaganda buvo maitinamas Li Cunxin, augantis neturtingoje šeimoje.

Vieną dieną į mokyklą atėjo nepažįstami žmonės ir paėmė vienuolikmetį  Li Cunxin į Madame Mao baleto mokyklą. Knygoje detaliai aprašomi mokykloje praleisti sunkūs metai ir paties Li Cunxin tapimas suaugusiu.

Pati istorija man pasirodė įdomi, nors buvo aišku, kuo visa tai baigsis. Labai patiko skaityti apie kiniečių papročius, tradicijas, santykius tarp šeimos narių. Tuo pačiu buvo sunku, kai Li Cunxin pasakojo apie kone badu gyvenančią savo šeimą. Kai šokolado parduotuvės pirkau skanumynų savo trupinukui ir iš piniginės išsitraukiau banknotą pagalvojau “Įdomu, kiek maisto už šitą sumą būtų galėjusi nusipirkti Li Cunxin šeima”. Žodžiu, privertė apgalvoti, pamąstyti ir pajusti dėkingumą.

Stilistiniu požiūriu knyga nėra literatūrinis perlas. Gal dėl kultūrinių skirtumų pasakojimas man pasirodė saviveiklinis ir naiviai parašytas. Antra vertus, kadangi didžioji dalis knygos yra apie Li Cunxin vaikystę, tai tas naivumas gal ir tiko, bet kai jau rašė apie savo suaugusiškąjį gyvenimą, jautėsi atotrūkis. Bet manau, jog tai turbūt kultūrinis dalykas, kurio aš neperpratau.

Bet pats didžiausias nusikaltimas šitoj knygoj tai niekaip nesugebėjimas jos užbaigti. Redaktorių norėčiau už tai išbarti. Atrodo jau baigsis, jau pabaiga, bet ne- dar vienas skyrius. O po to- dar vienas. O po to skyrius parašytas jau po pirmojo knygos leidimo. Apie kai kuriuos dalykus buvo galima parašyti daug trumpiau, bet ne- viskas su mažiausiomis detalėmis, net jei pats įvykis neturi didelio užtaiso.

Bet… Džiaugiuosi, jog knyga pakliuvo man į rankas, nes komunistinės Kinijos paveikslas paliko tikrai stiprų įspūdį. Be to, dar buvo įdomu skaityti ir apie patį baletą (Madame Mao vis reikalaudavo politinių baletų ir supykusi iškoliodavo menininkus”O kur šautuvai? Kur granatos?”). Skaitydavau puslapį apie tai, kaip Li Cunxin žavėjosi Baryshnikovu, o po to sėdėjau ir žiūrėjau būtent tą Baryshnikovo šokį per Youtube.

Knyga apie žiaurią, žmogų sunaikinančią sistemą. Bet ir apie žmogaus laisvės troškimą, apie pasišventimą, apie šeimos meilę.

Filmo, pastatyto pagal knygą anonsas

Li Cunxin internetinis puslapis