Ką skaitote gimdymo namuose?

Kai lankiausi čia praėjusį kartą, skaičiau Muriel Barbery “Ežio elegancija”.

Šįkart buvau pasiėmusi krūvą žurnalų, N.Krauss “Great House” ir B.Kingsolver “Animal Dreams”, kurią praėjusį savaitgąlį radau sendaikčių turguje. (B.Kingsolver 2010aisiai laimėjo Orange prize už knygą “Lacuna”)

Dėl kažkokios priežasties nelabai man ten skaitėsi 😉 bet perskaičiau “Animal Dreams” skyrių, o ten radau citatą,labai labai tikusią tai dienai ir progai:

“God, why does a mortal man have children? It is senseless to love anything this much.”
Neįmantrus vertimas būtų: “Dieve, kodėl mirtingas žmogus turi vaikų? Neprotinga ką nors taip daug mylėti”
K.Ž.G

Torto vyniotinis

Atsimenu, kai tarybiniais laikais kulinarijoje buvo parduodami dviejų rūšių vyniotiniai. Vienas šviesus, o kitas- atseit šokoladinis su riebiu sviestiniu kremu. Gulėdavo tie vyniotiniai ant didelių metalinių “bliekų”, šalia “Griliažinio” torto ir pyrago “Draugystė”.

Na, bet nenukrypkim nuo temos.

Dienos klausimas: kas bendra tarp tokio vyniotinio ir knygų?

….

….

Jönköping miesto bibliotekoje vyksta knygų skirtukų paroda. Ten demonstruojami įvairūs knygų skirtukai ir “skirtukai”, kuriuos žmonės pamiršta bibliotekos knygose.

Iš įdomesnių “skirtukų” galima paminėtini yra vatos krapštukai ausim valyti (nepanaudoti), nekramtyta kramtomoji guma, ištižęs šokoladinis saldainis su mėtiniu įdaru ir…

…taip taip. Atspėjote.

Torto vyniotinis.

K.Ž.G

Bibliotekos vagis

Prieš kokį mėnesį New Yorke buvo aptikta brangi sena iš Stokholmo bibliotekos pavogta knyga- atlasas su “naujojo pasaulio ” žemėlapiais.

Dingusios ir atrastos knygos iliustracija

Tai kolkas vienintelė  atrasta taip vadinamojo bibliotekos vagies pavogta ir parduota knyga.

Tai kas gi tas vagis?

Istorija, garsiai nuskambėjusi Švedijoje, ne kartą aprašyta laikraščiuose.

Pagal ją buvo sukurtas dokumentinis pasakojimas radijui ir net trumpas televizijos serialas.

Viskas prasidėjo 2003iųjų spalio 28 dieną, kai į vienos bibliotekininkės elektroninio pašto dėžutę atkeliauja laiškas su užklausimu apie 1857aisiai išleistą Henry Lewis piešinių, vaizuojančių Misisipės upę, albumą.

Karališkoji biblioteka

Bet knygos bibliotekoje nėra. Bibliotekininkė pastebi, jog ir knygos registro kortelės nėra, o ir registras yra pakeistas taip lyg knyga net nebūtų egzistavusi.

Po neilgos paieškos internetiniuose antikvariniuose puslapiuose bibliotekininkė aptinka, jog knygos vertė siekia 75.000 dolerių.

O kadangi knyga buvo laikoma retų knygų saugykloje, pasidaro aišku, jog tai ne pašalinio, o bibliotekoje dirbančio žmogaus darbas. Bibliotekoje suburiama slapta grupelė bibliotekininkių, kurios bando išsiaiškinti, kas ir kokias knygas vagia.

Po kiek laiko pradeda aiškėti, jog “Bibliotekos vagis” yra 48erių Anders B., kuris dirbo rankraščių skyriaus viršiniku nuo 1995ųjų.

Jis aštuonioliktojo amžiaus literatūros ekspertas, turintis daktaro laipsnį, rūkantis brangius Cohiba cigarus.  Jau mokyklos laikais Anders B. buvo žinomas dėl savo pomėgio sudėtingai literatūrai. Po mokyklos jis pakeičia savo įprastą pavardę į kitą- tokią, kuri sutinkama tarp aukštesniosios ir turtingesniosios klasės.

Tie, kas jį pažinojo jaunystėj, sako, kad Anders B. labai stengėsi atsikratyti vidutiniosios klasės etiketės, kratėsi tam visuomenės sluoksniui būdingų atributų ir t.t.

Anders B. apsigina doktorantūrą (tema- aštuonioliktojo amžiaus cenzūros įstatymai) ir dar taip pat baigia juridikos, bibliotekininko ir nekilnojamojo turto maklerio studijas.

Galiausiai Anders B. supranta, jog jo kolegos po truputį lipa jam ant kulnų ir vieną dieną neišlaikęs jis vienai bibliotekninkei prisipažįsta.

Anders B. yra suimamas, apklausiamas. Anders B pasiaudojęs  Karl Fields slapyvardžiu (aliuzija į poetą Erik Axel Karlfeldt) pavogė ir vienai firmai Hamburge pardavė 103 knygas, 58ias iš Karališkosios bibliotekos, 15 iš Carolina Redviva ir 8 iš Karolinska instituto bibliotekos. Paaiškėja, kad jis taip pat vogė ir iš Stokholmo universiteto bibliotekos

Belaukiant teismo, policija išleido jį namo.

2004ųjų gruodžio 8ą Anders B. persipjovė savo riešus, perkirpo dujinės  viryklės  žarnelę ir atsigulęs ant virtuvės grindų

Anders B. butas po sprogimo

ėmė laukti sprogimo. Galiausiai nuo šaldytuvo termostato kibirkšties įvyksta sprogimas, sugriovęs visą butą.

Kaip jau rašiau pradžioje, prieš mėnesį buvo aptikta viena tų pavogtųjų knygų. Deja, jos vertė per tą laiką baisingai išaugo, tad Karališkoji biblioteka niekaip neišgalės tos knygos įpirkti. O ir juridiniam procesui knygai atgauti biblioteka lėšų neturi.

O kai kas galvoja, kad bibliotekininkų darbas yra ramus ir be jokių detektyvinių ar trilerinių elementų 🙂

Remtasi šitu ir šitu straipsniu

K.Ž.G

 

Outliers. The Story of Success

Nu, jooo. Sėdžiu ir galvoju, negi mano šių metų metų knyga bus visai ne grožinė? Nes net ir neturėdama laiko perskaičiau ganėtinai greitai – papraščiausiai visais įmanomais būdais visose įmanomose vietose skaičiau skaičiau skaičiau. Įdomi knyga, įdomios įžvalgos ir istorijos.

Pati knygos idėja yra tokia – nebūtinai turi būti pats protingiausias, didžiausio IQ, baigti Harward, kad būtum successful, turi būti tik pakankamai protingas, labai darbštus ir atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Darbštumas ir indėlis į sėkmę netgi įvertintas skaitmeniškai – būsi savo darbo ekspertas, jei tam skirsi 10,000 valandų arba 10 m. savo gyvenimo. Ir jei tuo metu pakliūsi ant bangos, kai tavo ekspertinės žinios bus reikalingos, garantuotai pasiseks. Visai paprasta.

Skaitant, aišku, sukosi milijonas minčių apie savo gyvenimėlio sėkmes ir nesėkmes, ir apie tai, kaip viskas būtų, jeigu (nors istorijos mokytoja ir įkalė į galvą, kad istorijoje “jeigu” nebūna”). Na, nesiplėsiu, bet būtų labai įdomu padiskutuoti su kuo nors, skaičiusiu knygą. Hmmm, šalia toks žmogeliukas sėdi, prieš mane sugraužęs knygą, kurią jam parvežiau iš vieno oro uosto dovanų, nes sau juk pirkti negalėjau :)))

Po bestsellerio būna ir tokios knygosO čia šiaip nuotrauka, kurią užsimaniau įdėt

Jau niežti nagučiai nusipirkti kitas šio autoriaus knygas. Ech, koks malonus jausmas

O čia interviu su autorium ir daugybė kitų galimybių išgirsti autorių

Troliko biblioteka

Kai atvažiavau į Vilnių, trulikas buvo vienas iš egzotiškiausių dalykų – na, labai ilgai negalėdavau priprasti, kad jis “išsijungia”, kai sustoja prie šviesoforo ir dar tas pradėjimo važiuoti garsas mmMMMMMMMmmm – nerealiai juokingas iki šiol. Taip prisiminiau trulikus, kai knygų žiurkės į savo meilą gavo Vagos pranešimą apie tai, kad Vilniaus trulikuose galima paskaityti knygą “Piligrimai”:

Keliaujantiems Vilniaus troleibusais kompaniją palaiko knyga „Piligrimai“

Paskutinį vasaros mėnesį Vilniaus visuomeninio transporto keleiviams nebetenka nuobodžiauti – nuo rugpjūčio 8 d. visą mėnesį 2 ir 16 troleibusų maršrutų keleiviai į kasdienes savo keliones leidžiasi su nauja bestselerių autorės Elizabeth Gilbert knyga „Piligrimai“ ir jos personažais: rančų darbininkais, turgaus prekeiviais, striptizo šokėjomis, ligonių slaugais ir rodeo dalyviais, keliaujančiais kažkur ir pas kažką, turinčiais storą odą arba paskendusiais iliuzijose, bet žūtbūt ieškančiais ryšio su kitais žmonėmis ir dvasinio artumo.

O pačiai/pačiam ar neteko taip susidurti su knyga trulike? Įdomu, kaip nugyveno savo gyvenimą ta knyga? Buvo pavogta, suplėšyta ar mielai skaitoma ir dabar dar kabo? Kaip tau atrodo?

 

Jūra

2005aisiais Bookerio premija atiteko John Banville už knygą “The Sea”. Trumpajame sąraše be jos buvo dar ir Z.Smith “On Beauty”, K.Ishiguro “Never Let Me Go” ir kt.

Įdomu perskaityti knygą, kuri į šalį nustūmė man labai patikusią įtaigią ir elegantiškai parašytą “Never Let Me Go” (“On Beauty” man labai didelio įspūdžio kažkodėl nepaliko).

Ir nors pati Bookerio premiją būčiau davusi K.Ishiguro, suprantu už ką ji vis dėlto buvo suteikta J.Banville.

Man labai imponavo J.Banville dėmesys detalėms. Toms mažoms detalėms, kurių paprasčiausiai nepastebi: beveik nematomiems gestams, šviesos virpesiui, nereikšmingam klausimui ar mažai scenai, kurioje vaikų auklė Rose plauna savo ilgus plaukus.

J.Banville kalba yra elegantiška, jis sugeba įvardinti daiktus, reiškinius, jutimus labai taiklia, apgalvotai ir nušlifuotai. Jo sakiniai tarsi tobulai jūros nušlifuoti akmenukai pakrantėje.

Jūra J.Banville paakojime yra ne tik kulisai, kuriuose savo vaikystės vasarą leižia Max Morden, ne tik aplinka, į kurią jis sugrįžta po daugybės metų jau po savo žmonos mirties. Jūra šiuo atveju yra ir jo gyvenimo, ir jo pasakojimo metafora- įvykiai tarsi bangos keičia vienas kitą, bet negali atskirti, kur kas baigasi, o kur kas prasideda.

Autorius neatskiria savo prisiminimų apie vaikystę nuo žmonos ligos aprašymų ir savo paties apmąstymų prie jos lovos. Vieną akimirką skaitai apie tai, kaip Max įsimyli su tėvais atvažiavusią atostogauti Chloe, o kitoje pastraipoje jis jau pasakoja apie savo liūdesį ir praradimą, kai miršta jo žmona Anna.

Mano skaitytas švediškas knygos leidimas

Man ypač gražiai skambėjo tie vaikystės vasaros aprašymai. Gal todėl, kad J.Banville sugebėjo aprašyti tuos jausmus be jokio ypatingo pacukravimo, be idealizavimo, bet vistiek sugebėjo perduoti tą jausmą, kad augi, kad iš vaiko virsti į kažką kitą. Patiko ir tai, kad J.Banville vaizduojami vaikai nėra vien suaugusiųjų gyvenima praturtinantys ir džiuginantys žmogeliukai, bet atskiri individai su savo potraukiais, su savo atskirais sudėtingais pasauliais.

Tikrai nesutinku su Boyd Tonkin (Independent), kuris po premijos paskyrimo rašė “Yesterday the Man Booker judges made possibly the worst, certainly the most perverse, and perhaps the most indefensible choice in the 36-year history of the

contest“. Anot Independent literatūros skyriaus redaktoriaus premija J.Banville “Jūrai” paskirta už  “šaltą ir dirbtinę siauro estetizmo gimnastiką“. The Sunday Times irgi gana brutaliai atsiliepia apie knygą” Banville has a talent for sensuous phrasing, and pungent observation of human frailty, but in other areas important for fiction — plot, character, pacing, suspense — The Sea is a crashing disappointment.

Guardian rašo, jog “Banville’s book recalls such poised masters as Proust and Beckett”

Apie knygą dar rašė L.Jonušys “Šiaurės Atėnuose”, blogas “Mano knygos” J.Banville “Jūrą” vadino nuobodžia, o Ovidijus R. labai gražoje recezijoje knygą „Jūra“ vadina ” savotiška meditacija, kuri sava melancholija užliūliuoja skaitytoją. ”

Į lietuvių kalbą knygą išvertė Jonas Čeponis, o išleido Jotema, 2007

Man pačiai imponavo J.Banville sugebėjimas balansuoti tarp nuostabiai gražių detalių pilno realizmo ir to savotiško pasąmonės srauto, besiveržiančio iš Max Morden pasakojimo.

Bet būtų buvusi mano valia, tai aš būčiau premiją tais metais davusi K.Ishiguro, nes “Never Let Me Go” kaip ir J.Banville “Jūra” yra labai stiprios ir gražios literatūrinės stilistikos pavyzdys. Bet K.Ishiguro knyga įsisiurbia į skaitytoją, paliečia, gąsdina, o J.Banville “Jūrą”  galima skaityti taip lyg būtum stebėtojas- galima grožėtis, nagrinėti, bet ji manęs nepaveikė taip, kad aš po knygos perskaitymo dar porą dienų ją nešiočiausi savo galvoj.

K.Ž.G.

Knygynas, kuriame pavargau

Nereali knygyno kavinuke, kur gali išgert kavos su visais savo mėgstamais/nemėgstamais rašytojais

Čia dar jau beveik porą mėnesių kabantis niekaip nepapostinamas įrašas… Įspūdžiai iš Barnes and Noble Booksellers knygyno Lone Tree, Colorado :

Sakai, taip nebūna, knygyne negalima pavargti? Dar kaip būna. Į šitą nukuriau vos tik darbui pasibaigus, pasiryžusi išbūti iki kol uždarys. Pirmą kartą į jį užsukau visai netyčia, bet paskui, pamačius knygyno dydį, pagalvojau, kad pusvalandukas bėgimui tarp lentynų bus per trumpas ir knygynui skyriau visą vakarą. Ir nieko nespėjau ten padaryti… Siaubiakas. Jis toks didelis ir viskas ten daugmaž siaubingai nematyta ir viską norisi pačiupinėti ir nuo to visko daug iš tikro galima pavargti. Nes tiesiog tikrai daug ir tikrai neįmanoma visko apžiūrėti ia pavartyti. Žodžiu, žiūrėk nuotraukas.

This slideshow requires JavaScript.

Gimdymo namai

Sveiki. Na, mano knyginis gyvenimas dabar toks, kad jei turiu minutėlę paskaityti, tai jau parašyti, tikrai nebeturiu nei minutėlės ir tiesiogine žodžio prasme tenka vagti laiką, savo patį brangiausią miego laiką, tą kuris jau yra tas būtinasis, ne grožio. Dilema ant dilemos – miegot ar skaityt? Rašyt ar miegot? Miegot ar rašyt? Pažaist su vaikais ar skaityt?

Prieš šitą knygą buvau truputį nusiteikusi, prisipažinsiu. Dėl pavadinimo ir dėl viršelio, labai jau tokie tiesmukiški. Nors angliškai pavadinimas Birth House gal nelabai tiksliai man atspindi Gimdymo namus, labiau, sakyčiau Gimimo/gimties namus. Taigi, bet kažkokis smalsumas ėmė mane ir nugalėjo, kai pamačiau šitą knygą bibliotekoje, tai ir prigriebiau, na, galvoju, pažiūrėsim. Ir ką gi, mane knygos pradžia stačiai nustebino, nes tokia jau graži… Tikrai.

 `Kai vyrai, tėvai ir sūnūs užtrukdavo rūke ilgiau nei buvo saugu, moterys stovėdavo prie langų, laikydamos žibintus – choras mėnulių, kviečiančių mylimuosius grįžti krantan. Laukdamos jos liūliavo vaikus ir klausėsi mėnulio balso dūžtančiose bangose. Nakties tylomoje motinos šnabždėjo dukterims, kad tike mėnulis priverčia vandenis paklusti. Tai mėnulio balsas šaukė vyrus namo, jo balsas supo moterystės bangas, plukdė kūdikius į gimimo šviesą.

Mano namas tapo gimdymo namais. Taip jį praminė moterys – beldžiančios į duris, prisirpusios vaikais, pratrūkstančios vandenimis prieangyje. Naujai iškeptos motinos – kupinos klausimų, jaunos merginos – papuolusios į bėdą, patyrusios motinos – jau prigimdžiusios pilnus namus. (Tuos vaikus vadinau “kojų pirščiukais” – jų buvo daugiau, nei mamos galėdavo suskaičiuoti ant pirštų. Jos visos ateidavo į sodybą išdejuoti ir išklykti savo kūdikių į šį pasaulį.`

Tokia graži knyga apie moteris, tiesa, graudi, nes iš XXa. pradžios, kai moteris buvobeveik niekas, tik dukra arba žmona, bet ne moteris. Apie tai, kaip jos būdavo priverstos gyventi pagal vyrų pageidavimus ir norus, vyrišką pasaulio supratimą ir truputį apie moteriškas vakarones ir pasipliurpimus – pasaulį, kuris visada egzistavo, tik visai neseniai `įsiteisino`.

Truputį apie tai, kaip drastiškai į gimdymo pasaulį įsibrovė medicina – vėlgi per vyrus, per vyrišką pasaulio supratimą. Apie mažyčius žingsnelius į iššilaisvinimą iš nuostatų, į gyvenimą pagal savo įsivaizdavimą, savo norus, sau.

Va taip skaičiau ir nesikabinėjau, nes visai nenorėjau kabinėtis, kai gražiai skaitosi, gražiai parašyta.

Autorės įspūdžiai apie lietuvišką leidimą.

This slideshow requires JavaScript.

Dar įspūdžių apie knygą.

Po apokalipsės

Vienas mano literatūrinių pažadų šiems metams buvo, kad perskaitysiu kurią nors M.Atwood knygą.

Kol kas mano skaitytų M.Atwood knygų sąrašas atrod taip: “Handmaid’s Tale”, “Oryx & Crake”, “The Blind Assassin”, “Surfacing”, “Lady Oracle”. Pačią pirmąją skaičiau “Handmaid’s Tale” ir kol kas jokia kita M.Atwood knyga nesugebėjo jos nurungti. Ji, be jokios abejonės, bus geriausių 2011aisiais mano skaitytų knygų trejetuke ir apskritai geriausių skaitytų knygų tope.  Apie “Handmaid’s Tale” esu rašiusi čia, ir tiems, kurie jos neskaitė rekomenduoju širdingai.

O šiandien kaip tik pabaigiau M.Atwood “Oryx and Crake” (Yra išleista ir lietuviškai “Oriksė ir Griežlys”, Alma Littera, 2004) ir nenusivyliau, nes kaip ir “Handmaid’s Tale”, “Oryx and Crake” yra tamsi distopija, kurios gąsdinančią šaltą atmosferą autorė sukuria meistriškai.

Viena vertus, galima savęs klausti, kodėl M.Atwood vis prireikia tokių kraštutinių aplinkybių.

Kita vertus, jei labai gerai pagalvoji, tai tos aplinkybės tiek “Handmaid’s Tale”, tiek “Oryx and Crake” nėra tokios kraštutinės ir nerealios. Ir turbūt būtent tai ir baugina skaitytoją.

“Handmaid’s Tale” rašoma apie visuomenę, kuri kontroliuoja vaisingas moteris, paversdama jas “vaikščiojamčiomis gimdomis”, visuomenė, kuri iškelia radikalią moralę aukščiau visko. Ir kaip rašiau įraše apie “”Handmaid’s Tale”, tai nėra nerealios ar išgalvotos aplinkybės, tokie dalykai vyksta ne vienoje valstybėje.

“Oryx and Crake” vaizduojamoje visuomenė yra radikaliai kitoje moralės skalėje- čia, atvirkščiai, moralės ir etikos klausimai yra užgniaužiami. “Oryx and Crake” knygoje pasakojama apie visuomenę, kuri per toli žengė mokslo srityje, kur manipuliavimas genais visiškai į šalį nustūmė etiškumą, kur mokslininkai kūria naujas gyvūnų rūšis transpalantuodami genus, kur mokslininkai, gyvenantys specialiuose nuo likusio griūnančio pasaulio atskirtuose miestuose, kuria tabletes, kurios padaro žmones ir gražius ir laimingus, laboratorijose kuria naujas gyvūnų rūšis.

Kai naujienose nuolat kalbama apie baisias gyvūnų, skirtų maistui, auginimo sąlygas, apie genetiškai manipuliuotus augalus, apie maistinius priedus, mėsos klijus ir t.t., “Oryx ir Crake” distopija neatrodo tokia tolima.

“Sniego žmogus” miega medyje, o dieną jį aplanko naujos žmonių rasės vaikai. Jie jo tarsi visažinio klausinėja apie pasaulį, apie savo kilmę. Sniego žmogus, kurio tikrasisi vardas yra Jimmy  po truputį mintyse grįžta į savo vaikystę, paauglystė ir jaunystę, skaitytojui pasakodamas, kaip per tokį trumpą laiką galėjo įvykti tokia apokalipsė. Jis pasakoja apie savo inžinierius tėvus, apie tai, kaip jis susipažįsta su genialiu Crake ir apie tai, kaip jis pamilsta Oriksę.

M.Atwood po truputį, atsargiai atsleidžia vis daugiau ir daugiau detalių apie Jimmy pasaulį, lėtai maitina skaitytojišką sąmonę to pasaulio aprašymais, ir taip sukuria pilką ir atšiaurų pasaulį.

Tai, kas šitą knygą skiria nuo kitų M.Atwood knygų yra tai, kad šįkart pagrindinis knygos herojus yra vyras. Mano nuomonė, Jimmy-Sniego žmogaus portretas yra net labai pavykęs. Autorė sugebėjo parodyti jo vienatvę, izoliaciją ir kitokio pasaulio ilgesį.

Apie šitą knygą Rasa Drazdauskienė buvo rašiusi “Literatūroje ir mene”

Skirtingi knygos viršeliai

This slideshow requires JavaScript.

K.Ž.G

Vaikiški atradimai

Vaikystėje mano tėvai mane vesdavosi į užsienio kalbų knygyną Klaipėdos teatro aikštėje (ten kur dabar restoranas “Taravos Anikė”). Keistas jausmas buvo, pamenu. Paveiksliukai gražūs, daiktai vaizduojami iliustracijose (ypač visokie žaislai, pyragai ir ledai) nematyti ir labai labai gražūs, bet tekstas toks neaiškus 🙂

Kai pagalvoju, koks milžiniškas vaikiškų knygų pasirinkimas šiandien palyginus su sovietiniais laikais, tai galva beveik sukasi. Mūsų vaikai gali skaityti knygas parašytas ir iliustruotas visuose pasaulio kampuose. Be jokių cenzūrų, be jokių propagandinių tekstų. Ir nereikia eilėse stovėti ar giminių prašyti “jei į Vilniaus knygynus užveš, tai nupirkit”.

Prieš kelias dienas su savo žirniuku buvom bibliotekoje ir ten naujienų lentynoje užtikau Herve Tullet knygą “Knyga”, kurią tiesiog privalėjau pasiųsdinti iš internetinės knygų parduotuvės, nes man ji pasirodė tokia novatoriška ir smagi.

Pirmajama puslapyje parašyta “Paspausk geltoną tašką ir versk puslapį”

Atsirado dar vienas taškas!  “Paspausk geltonąjį tašką dar kartą…”

“Puiku! Dabar atsargiai pirštu paspausk kairįjį geltoną tašką…”

Po tokių spaudinėjimų atsiranda tokia taškų  kombinacija.

“Nuostabu!  Dabar pakratyk knygą”

“Neblogai.  Dar šiek tiek pakratyk…ir smarkiau…”

“Taip. O dabar paversk knygą į kairę ir pamatysi…”

Po kiek puslapių knyga atrodo šitaip

“Gražu, ar ne? O dabar nupūsk juodumą”

“Hm! Papūsk smarkiau…”

 

Knygos reklaminį anonsą galima pažiūrėti Youtube

Na, vienos Herve Tullet knygos man neužteko, tai iškart užsakiau dar vieną “Knygą su skyle”

Čia reikia suglamžytą popierių mesti į krepšį

O čia reikia įkišti ranką-straublį

O čia iš pirštų padaryti dantis

O čia reikia fotografuoti pasaulį.

Smagumėlis tos Herve Tullet knygos.

Knygų autoriaus ir iliustratoriaus puslapis

K.Ž.G.

Neik alkana į maisto parduotuvę

pagalvojo knygų žiurkė ir nuėjo į knygyną. Na, bet turiu pasiteisinimą – dar nuo savo gimtadienio laikų (jau praėjo beveik pusė metų), turiu dovanų čekį į knygyną – įsivaizduoji, tiek ilgai išlaikiau, nes tiesiog neradau, ką pirkti. Viskas, ką norėjau pirkti buvo Tyto Albos, o kadangi leidykloj daug pigiau, tai nieko ir nepirkau, buvo gaila permokėti. O šiandien, kaip jau sakiau sugriešijau. Nusipirkau naują gražią baltų lankų knygą ir nukainuotą audio knygą – krūvą CD – Ken Follet World Without End – klausysiu važiuodama į darbą ir namo, t.y. – negaliu įeit pro duris (nėra laiko skaityti) – lipsiu per langą (klausysiu, kaip kažkas kitas skaito).