pagalvojo knygų žiurkė ir nuėjo į knygyną. Na, bet turiu pasiteisinimą – dar nuo savo gimtadienio laikų (jau praėjo beveik pusė metų), turiu dovanų čekį į knygyną – įsivaizduoji, tiek ilgai išlaikiau, nes tiesiog neradau, ką pirkti. Viskas, ką norėjau pirkti buvo Tyto Albos, o kadangi leidykloj daug pigiau, tai nieko ir nepirkau, buvo gaila permokėti. O šiandien, kaip jau sakiau sugriešijau. Nusipirkau naują gražią baltų lankų knygą ir nukainuotą audio knygą – krūvą CD – Ken Follet World Without End – klausysiu važiuodama į darbą ir namo, t.y. – negaliu įeit pro duris (nėra laiko skaityti) – lipsiu per langą (klausysiu, kaip kažkas kitas skaito).
toks stiprus noras nusipirkti knygą, kad negaliu tiesiog. Keliausiu arba į knygyną arba į www.bookdepository. Nors skaityti laiko tai beveik neturiu. Bet užtat turiu pretekstą – reikia dovaną nupirkti 🙂
81 puslapis su biografiniais knygos autorės Marguerite Duras prisiminimais.
Tie prisiminimai tokie poetiški, be detalių, be ilgų aprašymų. Juose svarbiausia JAUSMAS.
Penkiolikos metų mergaitės jausmas, kai ji laive per Mekongo upę sutinka už save vyresnį kinietį meilužį.
Marguerite Duras (1914 – 1996)
Jausmas apie alinantį karštį, geltonus ir sraunius upės vandenis.
Apie nutrinto šilko plonytes sukneles.
Jausmas apie paslaptį, kurią reikia išlaikyti.
Jausmas apie tai, kaip santykiams nepritariama dėl rasistinio požiūrio.
Kai skaičiau atsiliepimus apie knygą, jei buvo labai dvejopi.
Vieni peikė knygą, vadino ją nuobodžia, nes joje nieko neatsitinka. Kiti buvo pakerėti ir sužavėti knygos nuotaikos ir M.Duras kalbos, sukuriančios tuos perregimus plonyčius it šilkas prisiminimus.
Aš priklausau tai antrajai skaitytojų kategorijai. Tie 80 puslapių man buvo pats tas tvankią liepos paskutinę dieną.
M.Duras “Meilužis” man yra puikus pavyzdys, kad knygos neturi būti storos, kad kažką papasakotų. Kad jose neturi būti įtraukiančių įvykių, kad jas prarytum.
Užtenka nostalgiškos magiškos nuotaikos, fragmentiškų prisiminimų, nuostabiai gražios nenuvalkiotos kalbos ir aštuoniasdešimties puslapių.
1984aisiais M.Duras už šitą knygą gavo Goncourt premiją.
Šitas paminklas man patinka, gal ne visas, bet skulptūra žamogaus tai tikrai tokia faina. Kažkaip vis praeinu pro ją (gana dažnai) ir arba fotiko neturiu, arba pamirštu nufotkint. Vieną gražų vakarą, važinėdami dviračiais užsukome ir pas Vincą. Tą vakarą jis buvo toks – ramus, atsipalaidavęs, niūniuojantis…
knyguziurkes.com 