Pirmas pasimatymas su Paul

Pirmi pasimatymai yra labai geri tuo, kad abu stengiasi pasirodyti iš gerosios pusės. Abu stengiasi pasirodyti, jog yra įdomūs ir dėmsio verti žmonės, jog moka bendrauti. Na, žodžiu, bando pateikti pačią geriausią savęs versiją.

Norėčiau, kad taip būtų ir su rašytojai, kuriais pažindiniesi pirmąąjį kartą. Na, kad jie pasirodytų iš geriausios pusės.

Štai keletą dienų į pirmąjį skaitymo pasimatymą buvau nuėjusi su Paul Auster ir jo “Invisible”. Taip laukiau taip laukiau, bet gavosi tai labai vidutiniškai.

“Invisible” yra P.Auster, berods, penkioliktasis (!)  romanas, ir kiek supratau iš jo kritikos jame yra ir to, kas būdinga P.Auster kūrybai, bet ir kažko naujo.

O viskas prasideda labai įtraukiančiai. Pirmoji knygos dalis tiek struktūriškai, tiek stilistiškai man pasirodė gerai sustyguota, intriga įtraukianti, veikėjai įdomūs, bet vėliau pasakojimas kažkaip išskysta, išsilieja, nelieka to elegantiškumo, kuris man taip imponavo pirmuosiuose skyriuose.

Pavyzdžiui, New York Times recenzentas parašė, jog “It is the finest novel Paul Auster has ever written”, o vienas švedų apžvalgininkas “Invisible” pavadino “tarpknyge”- na eiline tarpus tarp gerų P.Auster knygų užpildančia knyga.

Bet nenoriu nurašyti P.Auster. Juo labiau, kad galbūt ne per daug pati ruošiausi pasimatymui. Reikėjo man labiau išsiaiškinti, nuo kurios knygos reikia įžengti į P.Auster kūrybą.

Taigi, nuo kurios knygos reikia pradėti skaityti P.Auster. Gal kas patarsit?

O tau, Paul, skiriu Sade dainą 🙂

“You think I’d leave your side baby?
You know me better than that
You think I’d leave down when your down on your knees?
I wouldn’t do that.

I’ll do you right when your wrong ”

K.Ž.G

 

 

Oxygen

Mes su Giedre esam medicininių serialų fanės. Na, žinai, Gray’s Anatomy arba House MD arba ER (Ligoninės priimamasis), tai jei esi tokių serialų fanas/fanė, tai šita knyga tau. Na, nes ją parašė gydytoja anesteziologė ir parašė apie mediciną.

Dėl laiko, skirto skaitymui, nebuvimo knygą skaičiau labai ilgai, tai dabar galvoju, kaip čia objektyviai parašyti. Iš pradžių knygą skaityti buvo labai įdomu, o paskui nebelabai įdomu, o gal tik taip atrodė, nes skaičiau labai ilgai po labai mažai. Tačiau, kai pagaliau nusprendžiau “damušti”, tai surijau per du vakarus, tai manau, kad jei skaitymo laikas neišsitemps, tai knyga tikrai visai nebloga. Šiaip literatūriniu požiūriu gal vidutiniška, bet trečioji knygos dalis tai, sakyčiau, tokia trileriška gal, panašiai, kaip J. Grisham – negali eit miegot, kol neperskaitei.

Knygoje anesteziologė Marie ramiai gerai dirba savo darbą, kol vieną diena, žinoma, kas gi daugiau, atsitinka nelaimė – ant opoeracinio stalo miršta mergaitė ir visų žvilgniai nukrypsta į Marie. Skaitytojas kaip ir žino, kad klaidos Marie nepadarė, tačiau kas tada kaltas dėl mergatės mirties – sindromas, kurį turi mergaitė, gydytojai, nepalankiai susiklosčiusios aplinkybės? Autorė gerai ir taikliai aprašo visą tą beviltišką situaciją, kaltę prieš vaiką praradusią motiną, dvasinį skausmą, teisines vingrybes ir šie aprašymai tikrai įtraukiantys. Vienintelę pastabą turėčiau tik dėl nukrypimų nuo temos, nereikšmingų dialogų ir panašių intarpėlių, kuriuos būtų visai galima iš knygos išmesti ir niekas net nepastebėtų.

Jei kas norit paskaityt (pvz. mano sesė), tai turiu popierinę knygą (ačiū Sandrai), o ne elektroninę. Beje, buvo labai smagu popierinę skaityt 🙂

Man Booker ilgasis

Šiandien paskelbtas Man Booker ilgasis sąrašas. Jį sudaro trylika knygų. Sąraše yra keturi naujokai, t.y. keturios debiutinės novelės (Stephen Kelman, A.D. Miller, Yvvette Edwards and Patrick McGuinness), taip pat vienas, jau kartą laimėjęs premiją rašytojas, tai Alan Hollinghurst, 2004 m. laimėjęs su knyga The Line of Beauty.

Štai jie:

Julian Barnes The Sense of an Ending (Jonathan Cape – Random House)
Sebastian Barry On Canaan’s Side (Faber)
Carol Birch Jamrach’s Menagerie (Canongate Books)
Patrick deWitt The Sisters Brothers (Granta)
Esi Edugyan Half Blood Blues (Serpent’s Tail – Profile)
Yvvette Edwards A Cupboard Full of Coats (Oneworld)
Alan Hollinghurst The Stranger’s Child (Picador – Pan Macmillan)
Stephen Kelman Pigeon English (Bloomsbury)
Patrick McGuinness The Last Hundred Days (Seren Books)
A.D. Miller Snowdrops (Atlantic)
Alison Pick Far to Go (Headline Review)
Jane Rogers The Testament of Jessie Lamb (Sandstone Press)
D.J. Taylor Derby Day (Chatto & Windus – Random House)

This slideshow requires JavaScript.

Trumpasis sąrašas bus paskelbtas rugsėjo pradžioje. Giedre, ką sako bukmeikeriai? O kas tau atrodo laimėtojas? Mano akys kažkaip užkliuvo už English Pigeon.

Apie blogį

Skaitau Ann Haberlein “En liten bok om ondska” (Knygelė apie blogį).

Ann Haberlein yra Švedijoj gana žinoma teologijos mokslų daktarė, Lund universiteto dėstytoja, dažnai rašanti etikos temomis ir išleidusi keletą knygų, kurių pati žinomiausia, ko gero, yra “Jag vill inte dö, jag vill bara inte leva” (“Aš nenoriu mirti, aš tik nenoriu gyenti”), kurioje ji labai atvirai aprašo savo maniakinę depresiją.

Praėjusiais metais buvo išleista “Knygelė apie blogį”, kurioje autorė analizuoja, kas tai yra blogis ir kaip jis yra traktuojamas mūsų kultūroje. Remdamasi įvairiais filosofais, pavyzdžiui, Nietzsche, Aristoteliu, Kantu, fiktyviais “blogiečiais” iš klasikinės ir populiariosios kultūros (“Nusikaltimas ir bausmė”, “Milenium trilogija”, “Kill Bill”) po truputį, detaliai narsto mūsų blogio suvokimą, aiškinasi, kodėl mūsų visuomenę taip traukia pasakojimai apie blogį, kodėl mes taip įsitraukę skaitome krimnalinių įvykių aprašymus, kodėl mes pasigardžiuodami skaitome detektyvinius trilerius.

Ji teigia, jog priskirti vieną ar kitą individą blogiui yra gana primityvu. Kai mes kam nors užklijuojame “blogio” etiketę, kai teigiame, jog individas yra “blogietis”, mes pasiteinkiname metafiziniu paaiškinimu. Tada mums nereikia giliau analizuoti, kodėl taip atsitiko, ką buvo galima padaryti ir ko mes nepadarėmė (nors ir galėjome). Tokiu būdu mes kaip visuomenė tarsi nusiplauname rankas.

Pavadinti ką nors monstru, anot A.Haberlein, yra būdas sukurti distanciją tarp savęs ir “monstro”, tarsi bandymas įtikinti save, jog pats negalėtum priklausyti juodajai pusei. Bandymas atskirti save nuo blogio. Bet paradoksalu yra tai, kad daugelis žmonių, kurie padarė nesuvokiamus baisius dalykus, aplinkinių buvo būtent suvokiami kaip… normalūs. Juk ir garsiajame Philip Zimbard Stanfordo kalejimo ekspermente dalyvavo ne monstrai, o paprasti studentai.

A.Haberlein savo knygoje cituoja Aleksandrą Solženyciną, kuris yra pasakės, jog “Riba, skirianti gėrį nuo blogio, eina ne tarp valstybių, ne tarp visuomenės klasių, ne tarp politinių partijų, bet tiesiai per kiekvieno žmogaus širdį “, tad “atsižegnoti” nuo blogio negalime. Autorė nesako, kad kiekvienas iš mūsų galėtų elgtis taip, kaip prižiūrėtojai elgėsi Guantanamo kalėjime, ne kiekvienas iš mūsų galėtų užrakinti savo dukrą rūsyje ir laikyti ją ten metai iš metų, kaip kad darė Josef Fritzl.

Knygos autorė Ann Haberleine

Bet A.Haberlein rašo, jog mes kaip visuomenė suteikiame leidimą tokiems dalykams atsitikti, kai neprisiimame atsakomybės už dalykus, kurie vyksta šalia mūsų, kai elgiamės abejingai.

Jei girdi kaip kaimynas muša žmoną, ar skambini policijai? Jei žinai, jog tėvai psichologiškai ir fiziškai kankina savo vaiką, ar reaguoji į tai? Jei gatvėje pamatai, jog kažkoks pienburnis kabinėjasi prie praeivio, ar sustoji?

 
Laikraščiai, radijas , televizorius šiandien be perstojo analizuoja Norvegijoje įvykdytą terorizmo aktą ir jo vykdytoją. Visur pilna jo nuotraukų, visur vyksta diskusijos apie kaip, kodėl ir t.t.

Ir taip norėtųsi tiesiog duoti jam blogio diagnozę.

Bet anot “Knygelės apie blogį” tai reikštų, jog kaip visuomenė ignoruotume problemą. Jog nebandytume keistis, kad tai ir vėl neįvyktų.

Tad turėtume savęs klaust, ka galėjome padaryti kitaip. Ar esame pakankamai tolerantiška visuomenė? Ar leidžiame sau propaguoti neapykantą? Ar turime normalius įstatymus, apribojančius ginklų įsigyjimą? Ar būtum pats išdrįsęs plaukti salos link ir gelbėti vandenyje esančių vaikų ir paauglių, nors ir tau pačiam būtų buvusi grėsme?

Verčianti susimąstyti knyga.

K.Ž.G

 

Egalijos dukros

Tai, kad prieš daug metų atrodė normalus dalykas, šiandien gali sukelti juoką arba supykdyti iš pagrindų. Atsimenu, kaip mokykloje per darbų pamokas mergaitės turėjo mokintis daryti valgyti, siūti naktinius marškinius ir kliošinius sijonus, mereškuoti, nerti, megzti. O mūsų klasiokai tuo metu pjaustė kažką iš medžio, kažką darė iš metalo. Atsimenu, kaip po darbų pamokos klasiokams nunešdavom ką tik mūsų  pagamintų, dar šiltų pyragėlių su mėsa. Gražumėlis, ar ne?

Daugybė dalykų iš tų ir , deja, iš šių laikų, kuriuos laikome norma, yra visiškai nenormalūs. Apie tai ir kalbama G.Brantenberg knygoje “Egalijos dukros”. Angliškajame vertime prie knygos pavadinimo dar prikabintas tekstas “A Satire of the Sexes”. Čia gal kad aiškiau būtų, nors neįsivaizduoju, kaip kas nors galėtų tą knygą skaityti kaip ne satyrą, o utopiją, kurios reikėtų siekti.

Taigi. Sveiki atvykę į Egaliją- šalį, kurios visuomenė yra matriachatinė.

Moterys, kadangi jas gamta apdovanojo sugebėjimu išnešioti ir pagimdyti kūdikį, yra stiprioji lytis. Moterys užima aukščiausius postus, didžioji dalis politikų taip pat yra moterys. Moterys gimdo vaikus, bet vaikus augina vyrai.

Egalijos moterys yra agresyvios, pasakoja vulgarius seksistinius juokelius, leidžia sau griebti vyrams už jų penių, nužiūrinėja vyrų užpakalius ir kitus apvalumus. Egalijos vyrai yra seksualiniai objektai, jiems egzistuoja grožio standartai, kurių neatitinkant sunku būti priimtam į santuoką. Nepriimti į santuoką vyrai turi žemą statusą, iš jų juokiamasi ir jų ekonominė padėtis daug prastesnė, nes Egalijoje, savaime suprantama, moterys uždirba daugiau už vyrus (nėštumo metu atlyginimai yra joms padidinami).

Vyrai taip pat geria kontraceptikus, dėvi “penisėlius” (aliuzija į liemenėlius), vakarais stengiasi vieni nevaikščioti po parkus, vilki rūbus, kuria pabrėžia ir išryškina jų vyriškąsias formas, o nuo krūtinės odą deginančiais ir erzinančiais kremais depiliuojasi plaukus.

Mergaitės kilnoja svorius, mokosi greitai bėgioti, o berniukai mokomi šokti ir gracingai judėti.

Į gimtadienio šventę atėję svečiai kreipiasi į šeimos vyrą sakydami : “Oi kaip gražiai tu čia viską suruošei, kiek daug visko pagaminai”.

Jaunasis Petronius gimęs aukštas pareigas užimančios direktorės ir tėvo, namuose auginančio vaikus, šeimoje paauglystėje pradeda galvoti apie visuomenėje vyraujančią neteisybę. Jis nori būti jūreivE, bet yra tiek motinos, tiek jaunesniosios sesers išjuokiamas. (Cha cha, vyras laive. Ką jis ten veiks, juk ten sunkus fizinis darbas?).

Petronijaus mama sūnui bando paaiškinti apie santykius tarp vyrų ir moterų (mano greitas ir nelabai atidus vertimas): “Kiekviena moteris į tave žiūri kaip į paklodę. Tai vienintelis dalykas, kuris domina moterį. Nemanyk, jog jai užteks tik pasikalbėti. Įsivaizduok jos situaciją,Petronijau, tavo mažutė erekcija ją užkaitina. Ir kai sutemsta, tu negali tikėtis, kad ji pasitenkins vien pokalbiu”

Žodžiu, jaunasis Petronijus, patyriantis priespaudą ir matantis neteisybę, kartu su keliais draugais sukuria maskulinistinį judėjimą ir padeda drebinti Egalijos normas.

Autorė G.Brantenberg  apversdama pasaulį aukštyn kojomis ir išryškina lytinių stereotipų, lytinės diskriminacijos absurdiškumą.  Kai knygoje vyrai yra įsprausti į tas pačias normas, kaip mūsų visuomenėje yra įspraudžiamos moterys, labai aiškiai pasimato, kaip idiotiškai mes (tiek vyrai, tiek moterys) save ribojame.

Literatūriniu požiūriu knyga nėra šedevras,  joje trūksta tolygumo,  bet idėjiniu požiūriu ji tikrai yra unikalus kūrinys.

Autorė ne tik sukeitė vyrus ir moteris vietomis, bet ji taip pat daug dirbo su knygos kalba.

Norvegų kalboje (kaip ir lietuvių bei daugelyje kitų kalbų) vyriškoji giminė yra norma, standartas, taikomas tiek moterims, tiek vyrams.Todėl knygoje autorė profesijas rašo moteriškomis galūnėmis “direktorĖ”, “jūreivĖ”, “žvejĖ”, “žemdirbĖ”. Švedų kalboje žodis “gaisrininkas” yra sudarytas ir dviejų žodžių “brand”- gaisras ir “man”-vyras”. Egalijoje ta profesija yra brandkvinna (“brand”- gaisras ir “kvinna”-moteris”).
Tokiu būdu autorė parodo, kaip kalbinė asimetrija atspindi moters ir vyro pozicijas visuomenėje.

Būtent tas išradingas žaidimas su kalba gerokai apsunkina knygos verimą, bet vis dėlto ji buvo išversta į anglų kalbą, ir sprendžiant iš komentarų internete knyga dažnai yra įtraukiama į įvairius feminizmo ir gender universitetinių kursų literatūros sąrašus.

G.Brantenberg išleido “Egalijos dukras” 1977aisiais, per feministinio judėjimo bumą.

Kai kas gal ir mano, jog feministės gali skaityti knygą ir džiaugtis, pajusti kerštą ir sakyti, kad ši knyga kaip medus jų  (mūsų) širdims. Bet garantuoju, jog nė vienas žmogus, kuriam nėra nusispjauti ant žmogaus teisių, negali nesuprasti Petronijaus ir baisėtis egališkos visuomenės priespauda ir normomis.

Esmė yra ta, kad diskriminavimas, nelygybė yra bjaurūs dalykai, nesvarbu kuriai lyčiai jie yra taikomi. Jog pirmiausia esame individai, o ne vienos ar kitos lyties atstovai. Jog ribojame save daug daugiau nei biologija iš mūsų reikalauja. Ir visai be reikalo.

K.Ž.G

Oranžinė tigro žmona

Prieš išrenkant šių metų Orange Prize premijos laimėtoją iš trumpojo sąrašo, atrodė, jog  Tea Obreht, nepasiseks. Lažybininkai jai  žadėjo žemiausią laimėjimo šansą 6/1, ir dauguma manė, jog laimės E.Donoghue “Room” 2/1.

Amazonėje E.Donoghue knygos pradavimas pakilo 69 procentais, o T.Obreht “Tiger’s Wife” vos 8%.

Bet laimėjo T.Obreht “Tiger’s Wife”. Ir nors iš trumpojo sąrašo esu skaičiusi tik “Tiger’s Wife” ir E.Donoghue “Room”, manau, jog T.Obreht knyga laimėjo tikrai pelnytai.

Apie E.Donoghue “Room” jau esu rašiusi čia. Šios knygos stiprybė neabejotinai yra autorės sugebėjimas perteikti vaikišką pasaulį, nuostabiai gražasus ryšio tarp mamos ir penkiamečio sūnaus aprašymas ir sugebėjimas sukurti mažą klaustrofobinį pasaulį.

Bet T.Obreht “Tiger’s Wife” man asmeniškai pasirodė literatūriškai stipresnė. Gal todėl, jog turėjo daug dalykų, kuriuos aš myliu literatūros kūriniuose: išblukusią ribą tarp realaus pasaulio ir pasakos, tarp proto ir fantazijos, tarp faktų ir alegorijų.

Praėjus daugiau nei dešimtmečiui po  karo buvusioje Jugoslavijoje jauna gydytoja Natalija važiuodama į vaikų globos namus skiepyti vaikų sužino, kad jos senelis, labai gerbiamas gydytojas ir profesorius mirė kažkokiame glūdžiame kaime.  Ką jis ten veikė? Kodėl jis ten važiavo?

Knygoje atskleidžiamas labai gražus ryšys tarp senelio ir anūkės, Natalijos pasakojimas nuolat sukasi apie jos senelį. Ji pasakoja, kaip senelis ją vesdavosi į zoologijos sodą žiūrėti tigrų, kaip jis jai pasakojo apie nemirtingą žmogų, apie tamsaus kaimo prietarus, apie kurčnebylią tigro žmoną, apie tai, kaip su nemirtingu mirties sūnėnu valgė geriausią vakarienę gyvenime, apie legendinį meškų medžiotoją, apie per vestuves apgautą Luką.

Natalijai, nors ir augusi su tais pasakojimais, sunku jais tikėti, ji labiau logiškos prigimties, gal todėl, jog karas vyko jos paauglystės metais, kai Belgradas buvo be perstojo bombarduojamas, kai berniukas, kurį ji buvo įsimylėjusi kažkur dingo, kai vyresniųjų klasių moksleiviai turėdami pamokas viršutiniuose mokyklos aukštuose šaltai konstatuodavo, kad į slėptuvę, ko gero, nespės, bet bent jau mirs anksčiau nei patys mažiausieji vaikai.

Antra vertus, be tų alegorijų, pasakų, kaimietiškų  prietarų, fantazijų neįmanoma paaiškinti karo. Tie pasakojimai tai ne tik bėgimas nuo realybės, bet kartu ir instrumentas tai realybei suvokti. Nes paaiškinti ir suprasti karo baisumo vien protu, vien logika yra neįmanoma.

T.Obreht nekuria chronologinio, tolygaus pasakojimo, o leidža jam šakotis, leidžia nedidelėms istorijoms išsiraizgyti ir  taip sukonstruoja sodrią, balkaniškos nuotaikos pilną fabulą.  Bet knygos nuotaika nėra balaganiška, džiugi, o atvirkščiai- lyriška ir nostalgiška.

Citata iš knygos “Everything necessary to understand my grandfather lies between two stories: the story of the tiger’s wife, and the story of the deathless man. These stories run like secret rivers through all the other stories of his life – of my grandfather’s days in the army; his great love for my grandmother; the years he spent as a surgeon and a tyrant of the University. One, which I learned after his death, is the story of how my grandfather became a man; the other, which he told to me, is of how he became a child again.”

NYTimes apžvalgininkė recenzuodama knygą rašė taip “For Obreht, the mind’s witness is more than equal to the eye’s. And her narrator, in retelling the experiences of her grandfather’s generation, enfolds them into her own. As his vision joins hers, old and new memories collide in a vibrant collage that has no date, no dateline. ”

ir  darMs. Obreht has not only made a precocious debut, but she has also written a richly textured and searing novel. “. Po šitais žodžiais pasirašau ir aš.

K.Ž.G

Sandros Virga

Štai ir perskaičiau Sandros Bernotaitės knygos priešpaskutinį eskizą, kuris užvadintas “Virgos džiaugsmai”. Perkaičiau ir parašiau autorei laišką su komentarais. Įmetu gabaliukus čia, atsiprašau, kad be lietuvybių, bet su lietuvybėm perrašyti tiesiog žiauriai neturiu laiko. Tai geriau būti tokiam įrašui, nei jokiam.

___

Tai va, kaip ir zadejau, stengiausi skaityti kritiskai, nezinau, ar man pavyko, nes zinai, labai daznai pasinerdavau i skaityma ir tiesiog net negalvodavau apie kazkokias kritikas ir panasiai. ir man labai patiko tie pasinerimai, nes tai pats geriausias irodymas, kad knyga tiesiog yra gera knyga. Sutinki? O dar didesnis malonumas, kad man niekaip nereikes apsimetineti ieskant geru knygos vietu, nes tereikia tik pasakyti, kokios vietos geroje knygoje man uzkliuvo. Zodziu, uraaaa! gera knyga, man patiko. Filmas apie knyga tiesiog vyniojosi, maciau personazus, ziauriai i juos isijauciau, vienu momentu, net dejau i sona lapus, nes jau per daug buvau isijautusi, jau skausmingai viskas daresi. Labai charakteringi personazai, tokie tikri, tikrai. man sitas vienas is labiausiai istrigusiu ispudziu. aisku, mane daznai labai erzina zmoniu/heroju , kazkoks neveiklumas ar uzsiciklinimas, bet tavo knygoje kazkaip pavyko isvengti uzknisimo ir gal tiesiog buvo tiek, kiek reikia, sekmingai islaikyta riba.
Aisku, knyga tokia lietuviska, bet kazkaip kitaip lietuviska, neerzinanciai. ji nera nei ivanauskaitiska, nei kokia kitokia, kaip minejai kunciska, kunciniska ir tai man labai patiko. nezinau, ar teisinga sakyti, kad moteriska. gal teisingiau sakyti, labai gerai atskleidzianti moters vidu, kas jame gyvena, kas kirba, moters-vyro, moters-anytos, moters- exzmonos santykiai, moters-motinos, seseru. Dabar kazkaip pagalvojau, kad kaip iseis knyga butinai duosiu savo mamai paskaityti, turetu jai patikti.
tiesiog dabar akyse stovi visi tie vaizdai is ejimo gedimino prospektu, sereikiskese, virgos bute, net zinau, kaip isplanuotas, kas matosi per langus ir koks namo kiemas, koks taksistas, kokia biblioteka, kaip isdestytos lentynos. gal kas nors pastatys filma pagal tavo knyga? butu gerai nelietuviu rezisierius, kad nesugadintu :)))
 
Kokios galetu buti pastabos. Yra keletas vietu, kurios man uzkliuvo, keletas pastraipu, lyg ir iskrentanciu is knygos, geros mintys,. bet gal joms reiketu kakokio kito pavystymo.Dar butu idomu tiksliau zinoti laikotarpi veiksmo, nes lyg irgi tada butu aiskiau, ar i tema mano kabliukai, ar ne.
 
Tai va. (…) 
 
Is pradziu man kazkaip labai kliuvo pavadinimas knygos, bat perskaicius knyga jisai kaip ir issipilde, tai jau nebegaleciau sakyti, kad netinka. is viso neisivaizduoju, kaip pavadinima reikia sugalvoti. tai gal tada sakyciau, kad pavadinimas neblogas, bet gal galetu buti ir geresnis? as cia siaip galvoju, kad jei matyciau tokia knyga knygyno lentynoje, tai negaleciau garantuoti, kad mane labai patrauktu ta knyga pagal pavadinima skaityti. tai cia tik del to. bet zinai, greita as cia taip sakyti, kai pasiulyti irgi nieko negaleciau, na bet cia jau ne mano darbas :))) tiesiog kazkaip norisi, kad pavadinimas butu knygos karuna, na, pavadinkim zemiskai labai, tas linkas, kuris traukia knyga pirkti, pasiimti bibliotekoje. nu, toks pavadinimas, kaip Gaisras :))
 
(…)
 
dar labai man patiko ta vieta, kur Galina bando ikalbeti Virgai, kaip ji myli Aida. tokia labai taikli situacija. super!
  
 Tokios tokeles, tokie gabaliukai komentariniai. Manau, kad kol kas tai yra viena geriausių mano šiais metais skaitytų knygų. O man tokiai “išpindėjusiai” skaitytojai, kuriai jau sunku beįtikti… oho, manau, tikrai neblogas rodiklis apie knygą. Bravo Sandrai!

Sandra Bernotaitė

Apie anglų kalbą, šunis ir normas

Esu sau pasižadėjusi, jog šiemet daugiau knygų skaitysiu anglų kalba. Kolkas laikausi sau duoto žodžio, nors į per daug sudėtingas ir plytų storumo knygas nelabai dar “brendu”.

Įtariu, jog mano  nenoras skaityti grožinę literatūrą anglų kalba atsirado todėl, kad aš darbe skaitau kalnus popierių būtent angliškai. Bet pažado sau laikausi.

Ir vakar kaip tik baigiau skaityti M.Haddon knygą The Curious Incident of the Dog in the Night-Time (“Tas keistas nutikimas šuniui naktį”  Tyto Alba 2004). Apie knygą jau rašė mano kolegė K.Ž.L. ir net įtraukė ją į savo knygų šimtuką.

Mano akimis žiūrint, knygos turinys ir kalba sukuria labai gerą sąskambį. Kampuota, nuo metaforų atlaisvinta kalba padeda labai įsijausti į Aspergerio sindromą turinčio Christopher mintis.

Knygos herojui Christopher yra 15 metų. Jei knyga būtų rašytą apie tokio amžiaus “normalų” paauglį, tai, žinoma, būtų ten ir apie paauglišką meilę, apie draugus, apie bendraamžių spaudimą ir t.t. Bet šių dalykų šioj knygoj nėra, nes jų nėra ir Christopher pasaulyje. Jo aistra yra matematika ir fizika, jo paguoda- mintėmis sudalintas dienos tvarkaraštis, skaičiai, nesikeičiantys dalykai, jo žiurkė.

Nechronologinė knygos fabula, teksto ir daugybės schemų, piešinių, brėžinių, formulių sintezė sukuria postmodernistinį kūrinį (savo forma primenantį J.S.Foer “Extremely Lound and Incredibly Close”), kurio vienas iš nagrinėjamų problemų yra tai, kad mes per siaurai nubrėžiame normalumo rėmus, į kuriuos po to netelpa daugybė žmonių. Iš anksto nustatome, ką reiškia “pilnavertis gyvenimas”, ir gailimės tų, kurių gyvenimams tie rėmai netinka ir tų, kurie nepataiko “į normą”.

Žurnalistė ir Pulitzer premijos laureatė Ellen Goodman yra pasakiusi:

“Normalu-  tai apsirengti rūbais, pirktais eiti į darbą, ir mašina, už kurią vis dar moki, važiuoti į darbą, kad galėtum sumokėti už drabužius, už mašiną ir už namą, kurį palieki tuščią visai dienai tam, kad įstengtum jame gyventi.”

K.Ž.G


 

 

Tėtė kala, mama mala arba matomi ir nematomi tėčiai

Kai savo sūnui perku vaikiškas knygas, stengiuosi tai daryti sąmoningai.

Pavyzdžiui sistemingai vengiu Disnėjaus pasakų knygų. Nes noriu kuo mažiau  prisidėti prie to visagalio Disney merchandising. Ir po to, kai youtube.com pažiūrėjau dokumentinį filmą Mickey Mouse Monopoly apie tai, kaip Disnėjaus filmuose stereotipiškai vaizduojami vyrai, moterys, tautinės mažumos, tai pajutau labai stiprią antipatiją.

Juo labiau, kad Disney kompanija pasakas labai mėgsta keisti, perdirbinėti, sucukrinti jas ir prisaldinti, o po to viską labai gražiai įvynioti į magišką apvalkalą ir pateikti vaikams.

Gali būti taip, kad būtent tų tokių Disnėjaus filmų perdozavo A.Vėberis, kuris šiandienos Lietuvos Ryto priede “Stilius” pasakojo apie jo paties supratimą apie moteris ir apie vyro rolę:

“Dabar buities darbai nebedalijami į vyriškus ir moteriškus, vyrai net eina tėvystės atostogų. Kaip pora turi bendrauti? Svarbiausia – suprasti vienam kitą ir sutarti. Jei vyrui smagu sukiotis prie puodų ir vesti vaikus į darželį – sveikintina. Aš taip pat kartais stoviu prie puodų. Rūpintis vaikais – pareiga. Tačiau neįsivaizduoju savęs, darančio tai kiekvieną dieną. Kai iš vyro daroma auklė ir namų šeimininkė, sakau „ne”.Juk mūsų, vyrų, genuose užkoduota eiti į medžioklę, parnešti grobį ir išmaitinti šeimą. Niekur nuo to nepabėgsime.”

Galėčiau apie tokį požiūrį rašyti kelias valandas iš eilės, bet šįkart noriu susikoncentruoti ties tuo atgyvenusiu supratimu, ką reiškia būti tėvu. Keista, kad jei vyras mielai užsiima savo vaikais ir “sukiojasi prie puodų” (labai jau menkinančiai skamba šitas išsireiškimas mano ausyse), tai čia, matote, yra “sveikintina”.

Tai gal dar atsistojus ir paploti reikia vyrui, kuris prisiima tą pačią atsakomybę už savo vaikus kaip ir vaikų mama? Gal dar ranką paspausti reikia už tai? Per petį paplekšnoti?

Nejaugi mes iš vyrų tiek mažai tikimės, kad bet koks naturalus rūpinimasis savo vaikais, kaip kad nuvedimas į darželį ar vakarienės pagaminimas yra kažkas ypatingo, šventiško, sveikintino?

Tėti, ar čia tu iš medžioklės grįžai? Nesimato tavęs kažkodėl vaikų literatūroje

Dar man labai užkliūvo A.Vėberio požiūris, kad vyras prižiūrintis savo vaikus, būnantis su jais ir prisiimantis už juos ne tik materialinę atsakomybę (turiu omeny tą “medžioklę”), bet ir emocinę, ugdomąją, buitinę atsakomybę yra “auklė” ir “namų šeimininkė”. Kaip tėvas gali būti auklė savo vaikams?

Būtent dėl to, kad visuomenėje vis dar gajus toks požiūris į tai, kas vyriška, būtent todėl, kad 2011aisiais vyras vis dar bijo prarasti savo vyriškumą augindamas savo

vaikus, tai tiek aš tiek mano vyras stengiamės, kad vaiko bibliotekoj namuose būtų gerų pavyzdžių.

Moksliniame straipsnyje, narginėjančiame lytinius stereotipus vaikiškoje literatūroje teigiama, jog tėčiai vaikiškoje literatūroje yra daug retesni nei mamos. Kad tėčiai vaikų literatūros pasaulyje dažnai yra nematomi.

Nenoriu, kad mano vaiko knygose tėvai vien skaitytų laikraščius ir šmėžuotų ant slenksčio tai pakeliui į darbą, tai grįždami iš jo. Noriu, kad jo knygose būtų tėčiai, kurie tvarko namus, kepa blynus, labai stipriai pina kasas dukroms, aiškina vaikui fizikos formulę, gražiai kalba ir elgiasi su vaiko mama ir t.t.

Tai šiandien siūlau pažiūrėti keletą tokių gerų pavyzdžių vaikiškose knygelėse.

Prieš daug metų knygelėse apie vaiduokliuką Laban tėtis buvo toks stereotipinis- su laikraščiu rankose. Bet dabar Vaiduoklis Tėtis naujai leidžiamose knygelėse ir filmukuose vaizduojamas kitaip.

Čia Vaiduoklis tėtis tvarko namus prieš savo 384ąjį gimtadienį. Juk reikia apsikuopti prieš svečiams ateinant, išsiurbliuoti…

            ….. išplauti grindis.

O čia – Alfons Åberg ir jo tėtis (Alfonso mama knygose neminima), tėtis vienas augina Alfonsą. (Knygų apie Alfonsą autorė- Gunilla Bergström).

Tėtis Alfonsui ir knygą skaito, ir dantis padeda išsivalyti…

… ir puoduką atneša

… ir pavargęs virtuvėje ant grindų užmiega

O visai neseniai nupirkom knygą Katerina Janouch knygą “Ingrid ir tėtis”, kurioje pasakojama apie tai, ką Ingrid veikia su tėčiu visą dieną.

Tėtis yra ne vien Ingrid žaidimų draugas, kai jie kartu šoka arba žaidžia traukinį,

bet ir užsiima normaliais buitiniais dalykais.

Pavyzdžiui, kartu su Ingrid prieš eidamas į parduotuvę pirkti ne vinių, ne statybinių medžiagų, ne naujo plazminio televizoriaus, bet maisto.

O po to “sukiojasi prie puodų” ir šeimai pagamina vakarienę.

Ir nebijo parodyti Ingrid, kad ją labai myli

 K.Ž.G