2005aisiais Bookerio premija atiteko John Banville už knygą “The Sea”. Trumpajame sąraše be jos buvo dar ir Z.Smith “On Beauty”, K.Ishiguro “Never Let Me Go” ir kt.

Įdomu perskaityti knygą, kuri į šalį nustūmė man labai patikusią įtaigią ir elegantiškai parašytą “Never Let Me Go” (“On Beauty” man labai didelio įspūdžio kažkodėl nepaliko).

Ir nors pati Bookerio premiją būčiau davusi K.Ishiguro, suprantu už ką ji vis dėlto buvo suteikta J.Banville.

Man labai imponavo J.Banville dėmesys detalėms. Toms mažoms detalėms, kurių paprasčiausiai nepastebi: beveik nematomiems gestams, šviesos virpesiui, nereikšmingam klausimui ar mažai scenai, kurioje vaikų auklė Rose plauna savo ilgus plaukus.

J.Banville kalba yra elegantiška, jis sugeba įvardinti daiktus, reiškinius, jutimus labai taiklia, apgalvotai ir nušlifuotai. Jo sakiniai tarsi tobulai jūros nušlifuoti akmenukai pakrantėje.

Jūra J.Banville paakojime yra ne tik kulisai, kuriuose savo vaikystės vasarą leižia Max Morden, ne tik aplinka, į kurią jis sugrįžta po daugybės metų jau po savo žmonos mirties. Jūra šiuo atveju yra ir jo gyvenimo, ir jo pasakojimo metafora- įvykiai tarsi bangos keičia vienas kitą, bet negali atskirti, kur kas baigasi, o kur kas prasideda.

Autorius neatskiria savo prisiminimų apie vaikystę nuo žmonos ligos aprašymų ir savo paties apmąstymų prie jos lovos. Vieną akimirką skaitai apie tai, kaip Max įsimyli su tėvais atvažiavusią atostogauti Chloe, o kitoje pastraipoje jis jau pasakoja apie savo liūdesį ir praradimą, kai miršta jo žmona Anna.

Man ypač gražiai skambėjo tie vaikystės vasaros aprašymai. Gal todėl, kad J.Banville sugebėjo aprašyti tuos jausmus be jokio ypatingo pacukravimo, be idealizavimo, bet vistiek sugebėjo perduoti tą jausmą, kad augi, kad iš vaiko virsti į kažką kitą. Patiko ir tai, kad J.Banville vaizduojami vaikai nėra vien suaugusiųjų gyvenima praturtinantys ir džiuginantys žmogeliukai, bet atskiri individai su savo potraukiais, su savo atskirais sudėtingais pasauliais.

Tikrai nesutinku su Boyd Tonkin (Independent), kuris po premijos paskyrimo rašė “Yesterday the Man Booker judges made possibly the worst, certainly the most perverse, and perhaps the most indefensible choice in the 36-year history of the

contest“. Anot Independent literatūros skyriaus redaktoriaus premija J.Banville “Jūrai” paskirta už  “šaltą ir dirbtinę siauro estetizmo gimnastiką“. The Sunday Times irgi gana brutaliai atsiliepia apie knygą” Banville has a talent for sensuous phrasing, and pungent observation of human frailty, but in other areas important for fiction — plot, character, pacing, suspense — The Sea is a crashing disappointment. ”

Guardian rašo, jog “Banville’s book recalls such poised masters as Proust and Beckett”

Apie knygą dar rašė L.Jonušys “Šiaurės Atėnuose”, blogas “Mano knygos” J.Banville “Jūrą” vadino nuobodžia, o Ovidijus R. labai gražoje recezijoje knygą „Jūra“ vadina ” savotiška meditacija, kuri sava melancholija užliūliuoja skaitytoją. ”

Į lietuvių kalbą knygą išvertė Jonas Čeponis, o išleido Jotema, 2007

Man pačiai imponavo J.Banville sugebėjimas balansuoti tarp nuostabiai gražių detalių pilno realizmo ir to savotiško pasąmonės srauto, besiveržiančio iš Max Morden pasakojimo.

Bet būtų buvusi mano valia, tai aš būčiau premiją tais metais davusi K.Ishiguro, nes “Never Let Me Go” kaip ir J.Banville “Jūra” yra labai stiprios ir gražios literatūrinės stilistikos pavyzdys. Bet K.Ishiguro knyga įsisiurbia į skaitytoją, paliečia, gąsdina, o J.Banville “Jūrą”  galima skaityti taip lyg būtum stebėtojas- galima grožėtis, nagrinėti, bet ji manęs nepaveikė taip, kad aš po knygos perskaitymo dar porą dienų ją nešiočiausi savo galvoj.

K.Ž.G.