Agė melagė

“Buvo Agė atgrubnagė, tinginė, rėksnė, melagė…” – šituo eilėraštuku mėgdavau paerzinti savo sesę Agnę, kai prisireikdavo. Šiandien vaikščiodama Vilniaus dienose, pamačiau, kad šitos Kosto Kubilinsko knygutės naujai perleistos po 10 lt. Ankščiau kažkaip nesiryždavau už vieną mokėti dvidešimt litų, tai šiandien pagaliau nupirkau kelias. Na, ir Agę irgi, galvojau, gal pravers kaip auklėjamoji priemonė derintis su mano rėksne princese. Nusipirkom, prisėdom ant suoliuko ir vyras paėmęs tą knygelę ir perskaitė princesei. Raukydamasis. Aš kažkaip galvojau, kad knygelė su gera pabaiga, o ten… Agė nurašoma. Tiesiogine prasme Kubilinskui pritrūko fantazijos vaiką reabilituoti, tai tiesiog užbaigė savo eilėraštį – bloga ta Agė niekas nedraugaukit ir panašiai. Net mano vyrui labai jau neskanu pasidarė, kad jis mane prišnekino nueiti ir iškeisti knygą į kokią kitą – taip ir padarėm, nuėjom ir moteriškės maloniai apkeitė į “Vilkas uodegą prišalo”.

Tikiuosi, kad bent ten bus laiminga pabaiga, na, bent jau pamokanti, ar panašiai, bent jau nenutingėta. O Agės vertėjo nėbeperleisti iš naujo – labai jau pasenusi ji savo tarybine filosofija, vienpusiška ir nieko nepamokanti. Va.