Prisipažįstu

Net neįsivaizduoju, nuo kurio čia galo parašyti apie šią knygą, nes aišku, kai tokio storio, tai ir kampų daug. Bet labai džiaugiuosi, kad perskaičiau, buvau jau pasiilgusi kažko panašaus, svaresnio – kur ir ranką nusveria, ir dūšią.

Pats tekstas nėra sudėtingai parašytas, skaitosi lengvai, tačiau apima daug visokių laiko ir personažų gijų, kurias surankioti išlaikyti ir yra didžiausias “darbas”. Todėl gal, sakyčiau, geriausia būtų skaityti arba kai turite daugiau laiko, arba nuolatos, be didelių pertraukų, kad per daug neatsitraukt nuo teksto – nes išsibarstys viskas, praras žavesį ir prasmę.

Tai nėra knyga iš serijos “gera ir linksma”. Ant knygos viršelio kažkaip labai pabrėžiama blogis, blogio prigimtis ir t.t. Aš tą viršelį rimtai perskaičiau tik pabaigus knygą, tai nežinau, nereiktų ten labai išsigąsti, kad vien tik blogis kažkoks ten dominuoja. Bet tikriausiai tokia jau žmogiškoji prigimtis – kai atsiduriama tam tikrose laikmečio blogio duobėse, kad pradeda lįsti visos tos blogosios bjaurastys, fanatizmas, trumparegiškumas.

O pati istorija? Na, kokią norite pasirinkti? Ar Adriano, pagrindinio veikėjo, gyvenimą, ar smuiko, kurį gavo palikimo iš savo tėvo? Instrumento, kuris pradėjo savo gyvenimą prieš keletą šimtmečių, į dirva nukritusia sėkla, išaugsiančia medžiu smuikui dirbinti, pergyveno keletą šeimininkų, buvo ir dovanotas, ir vogtas, ir atimtas, ir toliau dar gyvuos ir graudins savo tobulu skambesiu, kai mūsų nebebus. Dar klausimas, kas čia tas pagrindinis knygos veikėjas.

Neįmanoma keliom pastraipom aprašyti šios knygos. Bet rekomenduoju. Nepaisant visų blogio apraiškų, atostogoms man puikiai tiko.