Month: October 2016

It’s Kind of a Funny Story

~ kzL ~ 2 Comments

funny-story

Kai imiesi knygos su tokiu pavadinimu, tai kažkaip tikiesi kokio lengvo skaitymo ir pakikenimo laikas nuo laiko, o bet tačiau įgriuvau į visai kitokius reikalus.

Craig Gilner yra  toks kažkaip labai protingas paauglys, kuris labai stengėsi, labai mokėsi, labai kalė ir įstojo į vieną labai prestižinę High School, sakykim gimnaziją. Džiaugsmui nėra ribų, deja, paskui pasidoro, kad džiaugsmo sužinojus apie įstojimą diena buvo pati laimingiausia ir paskutinė laiminga diena Craig gyvenime.

Jis staiga pamato, kad, nors šiaip yra protingas vaikinas, aplink jį – vien genijai, kuriems nėra ką veikti susidorojant su nežmoniškais krūviais mokykloje,  genijai, sugebantys tiek besimokydami rasti laiko užklasiniams užsiėmimas, savanoriavimui ir visokiems hobiams. Aplinka įtraukia kaip vis greičiau besisukantis ratas, Craigas  mato, kad nebespėja, nebesusitvarko su stresu, tiesiogine žodžio prasme, kraustosi iš proto, nebevalgo, nebemiega, vemia iš streso. Gyvenimas atrodo nebeįmanomas ir vienintelis išsigelbėjimas nuo šitos beprotybės yra nušokti nuo Bruklino tilto.

Kažkokiu stebuklingu būdu, vietoj to, kad eitų ant to tilto, Craig paima į rankas mamos knygą apie tai, kaip išgyventi netektis, o knyga pasiūlo sunkiu momentu paskambinti numeriu 1-800-SUICIDE. Ir jis paskambina. Vidury nakties. Jam pasiūlo eiti ieškoti pagalbos ligoninėje. Ir jis išeina. Atsiduria ligoninėj. 5 dienom.

Gal per tas penkias dienas ir įvyksta labai daug pokyčių ir ateina labai daug supratimo apie tai, kas yra svarbu gyvenime ir kas nelabai, bet tiek to. Svarbiausia, kad skaitytojui siunčiama žinutė, kad prašyti pagalbos neturi būti gėda, kad reikia lipt iš traukinio, kuris važiuoja per greitai, ir tave nuo to pykina. Kad reikia nebijoti supratimo, jei pasirodo, tas traukinys iš viso veža, net ne ten, kur tau reikia važiuoti. Kad reikia klausyti savo širdies balso ir mažiau kreipti dėmesio į agentūrą VBS. Kokia neįtikėtinai svarbi yra artimųjų pagalba ir palaikymas, kaip svarbu yra laiku atsiskirti nuo žmonių, su kuriais, jauti, tau ne pakeliui.

Tai autobiografinis romanas. Ned Vizzini aprašo savo depresiją ir savo pastangas išgyventi. Iš tikro, net nejauku skaityti, ir net pats knygos veikėjas (aš irgi) lieka sukrėstas sužinojęs, kiek daug paauglių, kiek daug jo draugų vertoja antidepresentus. Kažkokia masinė medikamentacija. Vaistus geria ištisos šeimos. Veidrodžių karalystė. Kortų namelis, kuris sugriūva, vos neišgeriama tabletė. Bėgimas, lėkimas, statuso siekimas, pinigų kalimas, tabletė, tabletė, tabletė.

Panašus vaizdelis ir pas mus formuojasi – su visais tais korepetitoriais pradinukams, kad įstotų į kietą mokyklą ir įliptų į patį greičiausią gyvenimo sėkmės traukinį, kuris, deja, kartais sustoja ligoninės stotelėje. Ir ta stotelė dar ne blogiausia. Yra tų traukinių, nebūtina į greičiausia lipt, nors ir kaip minia grūdasi.

 

Tautiška giesmė

~ kzL ~ Leave a comment

tautiska-giesme

Ištiko Lietuvą stebuklas. Štai taip galiu pasakyti apie šitą knygą – nes tai yra vienas nerealių dalykų, kurie ištiko šį keistą mūsų šaliai mėnesį. Kodėl? Na, pabandykite pagooglinti Tautišką giesmę. Rasite krūvą tautiniais rūbais apsiregusių vaikučių, mojuojančių vėliavėlėmis, gal keletą gražių už širdies griebiančių nuotraukų, vaidilučių rūtų vainikėliais ir taip toliau. Visa tai – ok, bet taip pat kaip ok, taip pat gal ir nuobodu, nes įprasta, žinoma ir nieko naujo. O ši knyga yra pavyzdys, kaip reikia šiais laikais sudominti vaikus, pavyzdys, kaip reikia rimtus ir svarbius dalykus padaryti cool ir madingais vaikų akyse ir galvose. Bet tuo geruoju cool ir geruoju madinga.

Knygoje viskas interpretuota per šių dienų prizmę, viskas, kas sugiedota XIX a., perkelta ir aktualizuota šių dienų realybei, viskas linksma ir išradinga, gražu, bet kartu kažkaip ir jautru, ir rimta. Juk niekas nepaneigs, kad didvyrių žemės didvyriai yra ir Vytautas Didysis, ir Arvydas didysis aka Sabonis, o taip pat Jonas jaunasis aka Valančiūnas, Darius ir Girėnas, Jurgis Kairys ir Martynas Levickis, Jonas Mekas ir Barbora Radvilaitė. Ir taip kiekviena himno eilutė su nauja interpretacija, vaizdais ir “įgarsinimu”. Pavyzdžiui:

vytautas
Pavyzdys bylojantis apie tai, kaip žaismingai galima surišti praeitį ir dabartį

O geriausias įvertinimas, kai klausimas prieš miegą yra:

-Mama, ar galiu neštis knygą į mokyklą?

Lobių sala

~ kzL ~ Leave a comment

lobiu-sala

Slaptas planas “Pasivyk nepavejamą klasiką” toliau po truputį vykdomas. Labai gerai, kai tas planas  gali būti prasukamas labai patraukliu būdu – iliustruotu ir garsiai skaitomu vaikams, kurie kartais praskysdavo iki vieno vaiko (dukra retkarčiais pareikšdavo, kad “tie piratai jai neįdomūs, einu savo knygos skaityti”).

Šiaip tai vis galvoju, kaip aš tokia knygų graužikė neperskaičiau šios knygos vaikystėje. Niekaip nesuprantu, labai keista, ypač, kaip sovietmečiu nebuvo gi tų knygų ten neaprėpiami klodai (įdomių, turiu omeny). Labai keista, kad iki šiol nežinojau, kas tas kapitonas Flintas. Nežinojau! Iki šiol! Neįtikėtina.

Dėl pačios knygos. Na, nuotykiai, jūros vandenynai, viskas ok, tik alia šių dienų blaivioms aktualijoms labai jau kliūna už akių ištisinis piratų lėbavimas, girtavimas ir girtų dainų dainavimas – tikra Naisių distopija. Na, nebent jūs vaikams paaiškintumėt, kad romas – tai senovinė kokakola.

Neišsigaskit, viskas gerai tai knygai, mes tik dabar gal per daug apsimetinėjam, kad žmonės negeria arba šiaip laikai tokie, kad žmonės vaikiškose knygose negeria. O šita knyga labai realistinė ir gyvenimiška – su realistiškom žudynėm, kraujais ir tropinėm ligom, o taip pat su visais blogiausiais žmogiškais atributais – godumu, išdavystėmis, dviveidiškumu. Pilna medžagos vaizduotei ir diskusijoms.

Tai va, mintys kyla įvairios. Klausmai irgi. Vaikams.

– Mama, o mūsų dabartis, tai jų (piratų) ateitis?

– Aha. O kokia mūsų ateitis?

– Mūsų ateitis, kai dar geresnės mašinos bus ir dar, ir dar geresnės. Sesė bus kaip baba, o aš jau būsiu diedukas arba jau miręs.

 

Didžioji tėvų agentūra

~ kzL ~ Leave a comment

didzioji

Viena iš knygų, kurią dukra ryte surijo. Ryja, o galvoj mintys “kaip faina, kaip faina, mano vaikas skaito!” Tikrai labai faina. Tik va niekaip nesisekė pagauti, kad papasakotų, apie ką knyga ir kas ten taip labai patiko. Vasara buvo, kur ten pagausi, tai teko pačiai paskaityti.

Skaitydama pagalvojau, kad knyga, kaip dabartiniai ilgametražiai animaciniai filmai – vis tiek tėvai turi į juos eiti kartu su vaikais, tai reikia, kad ir tėvams būtų įdomu, tad kūrėjai įmeta visokių poteksčių į siužetą, kad ir vaikai, ir tėvai juokiais, tik iš skirtingų daykų.

Taip ir šioj knygoj pilna visokių nuorodų į tikrą gyvenimą, kuriuos, manau, kad skaitantieji 8-12 metų vaikai tikriausiai nelabai pagaus. O tos “nuorodos” į visokias žvaigždes, kurias tėvais pasirenka Baris, savaisiais gimdytojais nepatenkintas berniukas, kuris gauna galimybę pasirinkti tėvus. Tai ir renkasi iš tokių labai turtingų, ar labai žymių, kurie alia Brangelina ar dar kokia žvaigždė realiam pasaulyje arba aktyvistų,ar atsipūtusių hipių.

Labai nebloga knygos mintis ir labai lengvas moralas pabaigoje, pilni aruodai vėliau padiskutuoti su vaiku, kas ten buvo, kaip atsitiko, o kaip tau kartais pasirodo, ar norėtum pamainyti savo tėvus į kitus? Patiko ir rekomenduoju.

Bus geriau

~ kzL ~ Leave a comment

bus_geriau_1_z1

Po rinkimų rezultatų paskelbimo, aišku, yra labai sudėtinga rašyti apie knygą, kurios pavadinimas – “Bus geriau”. Bet gal kaip nors.

Labai įtraukianti ir įdomi knyga, kažkaip norėjosi viską vienu ypu perskaityti, bet kartu labai sunku parašyti, apie ką knyga, nes knyga – apie viską. Tikrai. Nuo to, kaip atsirado knygos pavadinimas ir kaip nepavyko Ryčio Zemkausko bandymas tą pavadinimą pakeisti šovus naujai idėjai, iki FLUXUS, nuo sausio 13-osios iki pokalbių su Gorbačiovu, nuo šachmatų iki šautuvų, nuo dievo iki atminties, nuo iki.

Vytauto Landsbergio gyvenimas yra neįtikėtino įdomumo. Neįtikėtinas ir šio žmogaus produktyvumas garbiame amžiuje. Eina sau! Rimtai. Aš tik skaičiau skaičiau ir braukiausi mintis ir pavardes žmonių, kurių niekada nebuvau girdėjus ir apie kuriuos norėčiau daugiau sužinoti. Ir man atrodo, kad viso gyvenimo neužteks visais pasidomėti.

Galėtų būti penkis kartus storesnė. Ir nors perskaičiau viską iš eilės (meluoju, nes kažkuriuo momentu perskaičiau paskutinį skyrelį “Landsbergis original”), šitą knygą galima skaityti bet kada, nuo bet kurios vietos. Žaisti. Šachmatus, ar klases, kaip jau kam patinka. Beje, gal ir bus kada nors 5 kartus storesnė, nes profesorius turi mintį kitą kartą perleidžiant knygą, sudėti iliustruojančius dokumentus.

Galėtų kokiems gimnazistams atšaukti kokią dieną kalimo egzaminams ir padaryti šios knygos skaitymo dieną – vietoj istorijos, politologijos, etikos, tikybos, literatūros, muzikos, šachmatų. Va, ir išeina vienos dienos pamokos. Verčiau būtų, manau.

O kas yra “gyvenimo turinys”?

Kai man patinka tai, ką aš padariau. Kai einu gyvenimo taku, nusibalnoju nosį, bet vis tiek einu. Kuomet juntu dalyvaująs. Albertas Einšteinas net sakė esąs Kūrėjo pieštukas. Patirdavęs tokią jauseną.

 

Milžiniškos transporto priemonės

~ kzL ~ Leave a comment

milziniskos

Vienas iš vaikuotų knygų žiurkių privalumų yra tas, kad be sąžinės graužaties gali apsirūpinti vaikiškomis knygomis ir su pasimėgavimu jas skaityti – garsiai, tyliai, kaip tik pageidauji.

Ypač man patinka vaikiškos enciklopedijos.Ši knyga – “Milžiniškos transporto priemonės” taip pat yra enciklopedinio pobūdžio. Man labai patinka žinoti apie visokių mašinų vidurius, pvz. – kur lėktuve yra bagažas, kur yra degalų bakas ir taip toliau ir panašiai. Tai šitoj knygoj su atvartais labai viskas matosi – visi viduriai. Ir dar yra visokių įdomių su tomis mašinomis susijusių faktų, pvz., povandeninis laivas “Taifūnas” kildamas gali išmušti iki 3 metrų storio ledą. Neįtikėtina.

O galingosios mašinos, aprašytos šioj knygoj yra- traukinys, Airbus 380, sraigtasparnis, raketa, savivartis, kruizinis laivas, povandeninis laivas, didžiausias pasaulio laivas. Labai įdomu, kai perskaitysite, galite ir vaikams duoti.

 

Kaip būti moterimi

~ kzL ~ 10 Comments

kaip-buti-moterimi

Matote, knyga visai nesivadina”Kaip būti feministe”. O/nors/net Chimamanda mums visiems ir visoms sako, kad “Mes visos ir visi turime būti feministais”,

we-should-all

nes taip jau turi būti ir, tikiu, kad vieną dieną bus (tik nežinau, ar sulauksim, turint omeny visas tas distopijas ir D.Trump, brrr), kad bent jau visos moterys bus feministės. Galės nebebebūti tik  tada, kai ne tik kiekviena asmeniškai, bet ir visos kitos nebebus diskriminuojamos dėl to, kad yra moterys. Va, buvusioms tarybinėms moterims yra iš viso labai sunku tai suvokti ir labai gaila, kad ne tik. Štai dialogas iš mano darbovietės su kokiais +-10 metų jaunesnėmis bendradarbėmis:

-Tai tu gal, Lina, feministė?

-Tai aišku, o tu ką, ne?

Nuostaba mano kolegių akyse tokia, kad atrodo, kad nuo to prisipažinimo ant mano lūpos  užžėlė seniai kruopščiai slepiami ūsai arba net pro džinsus parsimušė neskustų kojų šeriai. Aš rimtai sakau. Tokia buvo reakcija. O kadangi kartais negaliu patylėti, tai mano kolegės dar turėjo išklausyti paskaitą, kodėl aš, lyg ir ne tokia jau baisi pažiūrėjus, ir dar turinti vyrą, vis dėlto esu feministė. Nors iš tikrųjų man iki geros feministės dar nesudėvimas Eglės kurpes sudėvėt ir nesuverpiamus ratelius suverpt (greičiau juos į ugnį).

Po tokios trumpos įžangos gal reikia apie knygą pakalbėt. Arba emocijas, kurias ji sukelia – ir pyktį (dėl tų 100,000 metų, kai moterys neturėjo nė jokio balselio pypt, ir juoką -“Kelnaitės palaipsniui sudėtingėja. Taip yra todėl, kad kelnaitės mažėja.  Tampa labai mažos. Pernelyg mažos. (…) Akivaizdu, kad tai nenormalu. Jėzau Kristau. Tokias kelnaites reikia katapultuoti atgal į akmens amžių. Betmenas neturi kentėti dėl tokių nesąmonių – tai kodėl turėtume mes? Moterys turi turėti pamatinę žmogaus teisę dėvėti pakankamai didelius apatinius, kad jie laikytųsi jų kūno paviršiuje tarsi jūros žvaigždė, ir kūnui judant lėtai, gravitacijos nebūtų įsiurbti giliai vidun.” Ir abu viename (pyktis ir juokas) – “Stiklines lubas sunku pamatyti, nes jos stiklinės. Praktiškai nematomos. Reikia daugiau paukštyčių, skraidančių virš jų ir jas apšikančių, kad jas galėtume tikrai pamatyti.” (Pikta tikrai ne ant paukštyčių, jei kam kiltų abejonių.

Ir vis tiek neparašau normaliai apie knygą. Teks jau atsiprašyti, kad nelabai išeina. Jei pasakyčiau, kad knygą reiktų privalomai perskaityti gimnazijoje (per kokias lytiškumo ugdymo pamokas),gali ir koks benueinančios Pitrėnienės žaibas nutrekti. Bet ką daryt? Todėl nelaikau knygos spintoj, kol priaugs (iš tikrųjų norėjau parašyti daaugs) mano dukros – dovanoju kokiai nors merginai ar moteriai, ar mamai, kuri ją duos savo dukrai. Tik duokit žinot, kad norit.

 

Ugnikalnio deivė ir Džonas iš Havajų

~ kzL ~ Leave a comment

ugnik

Labai žavinga ir spalvinga knygutė apie Havajus, jų atsiradimo istorijas-legendas. Skaitai ir galvoji, kaip visdėlto klimatas tokioms istorijoms užduoda nuotaiką. Mūsuose legendos (nesakau, kad nemielos)- tamsiose tankiose giriose, pasišiaušusuose marių ir ežerų vandenyse, kažkaip viskas sunkiasvoriška, tamsu, niūru ir dramatiška. O Havajuose – karšta, lengva, aistringa. Nei jiems koks šildymas su malkomis rūpi anei vilnonių kojinių mezgimas šaltais nesibaigiančios žiemos vakarais. Ir visokios patarlės “roges ruošk vasarą” jiems anei motais. Na, gerai, ugnikalnis pasispjaudo, cunamis atrieda, bet čia vos ne dvi blogybės, taip gražiai legendomis apipintos, kad kur ten lygintis su mūsiškėmis.

Taigi, labai tinkama knygelė ilgiems lietuviško rudens vakarams, smagi ir lengvai skaitoma. Bet kartu ir pavojinga, nes labai jau užsinori į tuos Havajus. Tolimiausią pasaulio kraštą.

Juodaakės Suzanos

~ kzL ~ Leave a comment

juodaakes-suzanos-1

Tokios knygos mane užknisa. Apgavystė, ne knyga. Pradedi skaityti, nerealiai įdomu, vos ne naktim nemiegi, o paskui balionėlį kažkas praduria, oras pradeda leistis, leistis pšššt ir lieki rankoj su baliono nuoplyša. Na, lieva pabaiga! Toks jausmas, kad autorei neleido knygos pabaigti – intriguoja, slaptosi, dėlioja dėlionę, o paskui per 10 puslapių viską užbaigia, kad jautiesi, kad gavai brokuotą knygą be kokio vieno kito lanko.

Tai ką man dabar rašyti? Kad knyga, tinkanti tiems, kas mėgsta geras pradžias, bet nemėgsta pabaigti skaityti? Geriausia taip gal ir būtų daryti. Nebaigti skaityti ir likti amžiaums suintriguotai, kaip ten viskas baigsis. Juk detektyve/trileryje svarbu (bent jau man) – kokie buvo motyvai, kaip atsitiko, ką reiškia detalės, kodėl įtarimai kyla dėl vieno ar kito žmogaus? O čia nieko negausi. Paprastas praeivis yra paprastas praeivis, crazy senelis yra crazy senelis, nors teisininkai ir bandė sudemoninti, o geriausia draugė, pasirodo, pati velnių priėdus daugiau nei paauglei įmanoma priėst. Nemotyvuota knyga. Pykstu ir trepsiu kojomis. O galėjo būti tikrai tikrai gera. Pššš

 

Ru

~ kzL ~ 5 Comments

ru

Jau seniai skaičiau tokią poetišką knygą. Ir taip gražiai išleistą. Ant tokio storo gelsvo popieriaus, kurį norisi suvalgyti (knygų manjakai supras). Vienintelis blogumas – kad tokiam geram popieriui buvo pasirinktas netinkamas įrišimo būdas, tad juos sunku versti, bet kartu gaunasi savotiškas ritualas – knygos tarsi neina iki galo atversti, nesinori sulaužyti, tai atverti kiek išeina ir skaitai tarsi kokią paslaptį – lyg pusiau slapčiom, lyg vogčiomis.

Negaliu pasakyti, kad tą poetišką knygą buvo labai lengva skaityti, knyga versta iš prancūzų kalbos ir vertėja tikrai nenaudojo papraščiausių žinomų žodžių, teko karts nuo karto ir žodyną panaudoti- ne dėl to, kad nesuprastum iš konteksto, o dėl to, kad smalsu, kokia tiksli žodžio prasmė ir kaip autorė žodžiais sužaidė.

O knyga labai aktuali. Kažkaip įdomiai susidėliojo, juk neseniai nebaigiau skaityti “The Sympathizer” apie Vietnamo karą, o čia vėl tas pars karas, vėl pabėgeliai, bėgimas jūra, siaubinga neviltis ir kartu viltis – kai atiduodi savo vaiką į nepažįstamas rankas su viltimi, kad perplauks, kad neatsidurs dugne, kai atsidurti dugne yra mažiau baisu, nei atsidurti komunistų rankose.

Sunku net surašyti – su tiek mažai žodžių Kim Thuy pasako tiek daug. Knyga gražios lieteratūros, gražaus teksto mylėtojoms (ams).

Muminukas ir vandenyno daina

~ kzL ~ 4 Comments

muminukas

Su muminukais mano santykiai sudėtingi – beveik visai nesu nieko skaičiusi nei pati, nei su vaikais. Gal kad vaikai kažkaip neužsikabina, neprašo? Net nežinau. Reikia po truputį taisyti šitą reikalą. Tad ir taisome nuo muminukų, kurie labai tinkami besimokantiems skaityti – didelės raidės, didelės iliustracijos ir graži istorija. taipir skaitau – vis žvilgčiodamaper petį, ar teisingai perskaito.

Kiekvienas dėmesio vertas atradimas prasideda nuo kelionės jūra.

Labai klaipėdietiškas posakis 🙂

Taigi, plaukia muminukas su savo draugais, kurių vardų tikriausiai niekada neišmoksiu, ir atplaukia į salą, kurioje jūros arkliukai, kriauklės, bet nė viena nedainuoja. Bet dažnai būna, kad ieškai vieno, o atrandi visai ką kitą, ar ne? Pavyzdžiui, jūrų arkliuko pasagėlę. Ach, kaip norėčiau jūrų arkliuko pasagėlės. Labai labai. O nuo kurios kojelės, pamatysit knygoje.

Best Boy

~ kzL ~ Leave a comment

bestboy_9781631490477-180

“Best Boy” yra pagyvenusio autisto lūpomis pasakojama jo gyvenimo istorija. Kiek ji yra įmanoma papasakoti. Todd gyvena negalią turinčių žmonių pensionate, gerai prifarširuotas vaistų, kuriuos sąžiningai geria, yra geras pacientas ir klientas, niekam nesukėlęs didelių problemų visus keturiasdešimt metų, kai čia gyvena. Na, išskyrus broliui, kuris jį aplanko porą kartų per metus ir vis žada kada nors parsivežti namo, o Todd naiviai tiki, kad taip kažkada ir įvyks.

Tačiau pensione įvyksta keletas pasikeitimų – gyventi atsikelia maištininkė mergina ir naujas darbuotojas, baisingai primenantis Toddui jo despotą tėvą, niekaip nesusitaikiusį su “lebeda” sūnumi, greičiausiai ir nulėmusį jo tremtį į pensioną. Šie žmonės sukelia sumaištį ramiame gyvenime ir kas skaitys, sužinos, kas ten nutiko.

Knyga gal kažkiek panaši į neseniai skaitytą “Bandymus šį tą išspausti iš gyvenimo”. Ne humoru, aišku, panaši, bet knygos tempu, retais įvykiais veikėjų gyvenime, gal kažkiek ir knygos nuotaika. Ši knyga, be abejonės, bus įdomi perskaityti visiems, kas turi reikalų su autizmu. Ji išskirtinė tuo, kad autistas yra ne vaikas, o suaugęs žmogus. Na, o visiems kitiems gal būtų geriau perskaityti “Siaubingą nutikimą šuniui naktį” – man ji kur kas labiau patiko.

eli