Jau seniai skaičiau tokią poetišką knygą. Ir taip gražiai išleistą. Ant tokio storo gelsvo popieriaus, kurį norisi suvalgyti (knygų manjakai supras). Vienintelis blogumas – kad tokiam geram popieriui buvo pasirinktas netinkamas įrišimo būdas, tad juos sunku versti, bet kartu gaunasi savotiškas ritualas – knygos tarsi neina iki galo atversti, nesinori sulaužyti, tai atverti kiek išeina ir skaitai tarsi kokią paslaptį – lyg pusiau slapčiom, lyg vogčiomis.
Negaliu pasakyti, kad tą poetišką knygą buvo labai lengva skaityti, knyga versta iš prancūzų kalbos ir vertėja tikrai nenaudojo papraščiausių žinomų žodžių, teko karts nuo karto ir žodyną panaudoti- ne dėl to, kad nesuprastum iš konteksto, o dėl to, kad smalsu, kokia tiksli žodžio prasmė ir kaip autorė žodžiais sužaidė.
O knyga labai aktuali. Kažkaip įdomiai susidėliojo, juk neseniai nebaigiau skaityti “The Sympathizer” apie Vietnamo karą, o čia vėl tas pars karas, vėl pabėgeliai, bėgimas jūra, siaubinga neviltis ir kartu viltis – kai atiduodi savo vaiką į nepažįstamas rankas su viltimi, kad perplauks, kad neatsidurs dugne, kai atsidurti dugne yra mažiau baisu, nei atsidurti komunistų rankose.
Sunku net surašyti – su tiek mažai žodžių Kim Thuy pasako tiek daug. Knyga gražios lieteratūros, gražaus teksto mylėtojoms (ams).
knyguziurkes.com 
Labai norėjau pasidalint nepaprasta knyga apie Vietnamo karo pasekmes, emigraciją, nepritapimą, traumas – On Earth We’re Briefly Gorgeous by Ocean Vuong, tad pasirinkau jį palikti čia, gal nepatrukdys. Ką tik baigiau skaityt. Tai jaunuolio laiškas vienametei mamai, kuri ne tik kad anglų k. nesupranta, bet ir skaityti apskritai nemoka. Širdis pilna skausmo, bet kartu ir neapsakomo teksto grožio. Matyt, dėl to, kad poetas rašė. Skaityti istoriją buvo ištisas sopulys – karo traumos, emigracija į JAV ir savo vietos neradimas, vietnamiečio paauglio nepritapimas ir skausmingos savęs paieškos, sužaloti baltųjų paauglių gyvenimai pasirinkus narkotikus. Bet viską atperka žodžių ir minčių grožis:
It’s in these moments, next to you, that I envy words for doing what we can never do—how they can tell all of themselves simply by standing still, simply by being.
–
Let me tie my shadow to your feet and call it friendship, I said to myself.
–
And maybe that’s all I wanted—to be asked a question and have it cover me, like a roof the width of myself.
Rene, sita knyga prie mano lovos guli! Pradejau skaityt, bet tuo metu tokia išsiblaškius buvau, ne ta nuotaika, buvo gaila tekstą švaistyt. Bet jūsų komentaras bus man ženklas, kad jai laikas. Kitam savaitgaliui bus. Ačiū už rekomendaciją ir komentarą!
Šiai knygai reikia atsidėjimo, tikrai.
Aš tuo tarpu imsiuosi Ru!
Bet teksto poetiškumas! Labai jaučias, kad poetas
Labai patiko visos trys Kim Thuy knygelės – Ru, Man ir Vi. Skaičiau su pertraukėlėmis tarp jų, bet toks nedaugžodžiaujantis autorės stilius tiek daug papasakoja apie ištisas kartas, jų bėgimą iš tėvynės, įsikūrimą kitose šalyse, papročių išlaikymą arba ne. Daug ko nenutuokiau apie Vietnamą, tad knygos bent kažkokia dalimi užpildė spragas:)