Tokios knygos mane užknisa. Apgavystė, ne knyga. Pradedi skaityti, nerealiai įdomu, vos ne naktim nemiegi, o paskui balionėlį kažkas praduria, oras pradeda leistis, leistis pšššt ir lieki rankoj su baliono nuoplyša. Na, lieva pabaiga! Toks jausmas, kad autorei neleido knygos pabaigti – intriguoja, slaptosi, dėlioja dėlionę, o paskui per 10 puslapių viską užbaigia, kad jautiesi, kad gavai brokuotą knygą be kokio vieno kito lanko.
Tai ką man dabar rašyti? Kad knyga, tinkanti tiems, kas mėgsta geras pradžias, bet nemėgsta pabaigti skaityti? Geriausia taip gal ir būtų daryti. Nebaigti skaityti ir likti amžiaums suintriguotai, kaip ten viskas baigsis. Juk detektyve/trileryje svarbu (bent jau man) – kokie buvo motyvai, kaip atsitiko, ką reiškia detalės, kodėl įtarimai kyla dėl vieno ar kito žmogaus? O čia nieko negausi. Paprastas praeivis yra paprastas praeivis, crazy senelis yra crazy senelis, nors teisininkai ir bandė sudemoninti, o geriausia draugė, pasirodo, pati velnių priėdus daugiau nei paauglei įmanoma priėst. Nemotyvuota knyga. Pykstu ir trepsiu kojomis. O galėjo būti tikrai tikrai gera. Pššš
knyguziurkes.com 