The Explosive Child / Nevaldomų vaikų nebūna

explosive

Šitą knygą pasirinkau skaityti, nes ji buvo viena iš Austėjos Landsbergienės top rekomenduojamų knygų. Sąrašas štai toks (galite rasti FB):

6-austejos-knygos

nevaldomu vaiku nebuna

Nr. 1 ir 5 kažkada jau skaičiau, beje, kažkaip man jos nepadarė didelio įspūdžio, na, pirmoji kažkaip nelabai man gal tada daėjo, kaip ten ką rekia daryti (reikės iš naujo perverst), arba gal nelabai gavau situacijų pavyzdžių, kurie man būtų aktualūs, o gal nelabai gavau išeičių pavyzdžių arba jie man atrodė nelabai realūs, na, kažkas panašaus. Tai ėjau sąrašu toliau ir pradėjau nuo galo. Ne vien todėl, kad mano vaikai būna explosive kaip bomba, bet ir todėl, kad aš irgi esu explosive mother. Tikriausiai todėl ir vaikai būna explosive. (Reikia būti savikritiškai arba obuoliai nuo obels bla bla bla).

Tai, jei trumpai, tai ši knyga man labai patiko ir manau bus labai naudinga mūsų šeimos gyvenime. Aš ją visaip prisibraukiau ir skirtukų prisidėliojau, kad kitą kartą galėčiau greitai peržvelgti pagrindines mintis, strategijas ir pavyzdžius. Žinau, kad reikės laiko, kad galėčiau efektyviai taikyti siūlomas technikas, bet dabar esu tiesiog patenkinta, kad jas žinau. Nes, varge, koks sudėtingas jausmas nežinoti, kad nežinai.

Taip pat galiu pasakyti, kad knygą skaičiau ne vien dėl to, kad žinočiau, kaip elgtis per bombines situacijas, bet ir profilaktiškai. Kad žinočiau, kaip man nesielgti. Nesielgti iš nežinojimo, iš nesupratimo ir pamiršimo, kad mano vaikas yra kitoks nei aš, kad jam gal svarbūs kitokie dalykai nei, pvz., kad buvo svarbūs man, kai buvau vaikas. Žodžiu, bet kokiu atveju, ratelis susisuka taip, kad keistis pirmiausia reikia tėvam, o paskui ir vaikai atsikeis, nes “Kids do well if they can.” O jei negali, vadinasi turi sunkumų, o už sunkumus gi mes žmonių nebaudžiam, mes stengiames jiems padėti. Žmonėms taip, bet, kaip bebūtų ironiška – ne vaikams.

Labai rekomenduoju ir jau laukiu vaikų grįžtant iš mokyklos. Noriu pakalbėt apie, tai, ką vakar padariau ne taip. Jie irgi padarė, bet so did I.

P.S. Ačiū Austėjai už rekomendaciją.

PSS Jei norite pavyzdžių, su kokiais sunkumais gali susidurti vaikas, žiūrėkite čia.

 

 

Maži dalykai dideli

mazi-dalykai-dideli-1

Ši knyga man sukėlė dvejopus jausmus: #smagu, kad smagiai ir greitai skaitosi, yra visokių gražių vietų knygoje ir pats vienišius veikėjas man pasirodė visai įtikinamas, bet iš kitos pusės pati istorija ir joje atsirandatys žmonės, ir kaip su tais žmonėm mano veikėjas elgiasi – na, ne visai įtikino, ypač meilės linija.

Kur aš čia vakar nuskaičiau, ar ne kažkokiam žurnale, istoriją, apie tai, kad Onutė ruošėsi tekėti už Petro, bet, vos ne vestuvių dieną, grįžo Onutės pirmoji meilė iš kariuomenės, ir Onutė vos ne nuo altoriaus pabėgo pas pirmą meilę (pirmas blogas signalas – o ko tos meilės nelaukė?). Vestuvės suruoštos, valgių prigaminta, ką daryt? O čia iš šešėlio išlenda Onutės sesuo Elzytė ir sako Petrui, kad ji už jo tekės. Kitom akim Petras nužvelgė Elzytę, gal nieko visai ta Elzytė. Ir vedė. Ir gyveno ilgai ir laimingai, priešingai nei Onutė, apie kurios nepastovumą parodė pirmas blogas ženklas.

Juokauju žinoma, bet meilės istorijos išrišimas šitoje knygoje man pasirodė labai jau netikroviškas, nors pradžia tai tikrai žavinga. Gal ne tiek netikroviškas, kiek nepragmatiškas (kaip kad aukščiau aprašyta istorija). Ir nekaltikit manes neromantiškumu, labai jau ten daug romantikos reikia, kai nebe šešiolika (dabar visi žinos, kad kž neromantike). Aišku, reikia, bet kitokios, ane?

O šiaip mintis, kaip maži dalykai gyvenime nulemia didelius dalykus yra labai didelė tiesa. Ir man patinka tie maži dalykai. Smagiausia, kai tie maži dalykai susidėlioja ir pamatai didelį vaizdą.

Tai štai. Gera knyga atsipalaidavimui, atostogoms, šiaip lengvam vakarui. Lengvas skaitymas. Tai kai tokio norėsis – prašom ši knyga kaip tik.

The Life We Bury

the-life

“The Life We Bury” pramušė mano audioknygų ledus, nes buvau truputį užstrigusi su tokiomis labai jau traukiančiomis ant miego. Jei būtų popierinė, tai šita būtų tikras pageturner. Taip jau būna su visokiais trileriais ir detektyvais.

Studentas Joe Talbert savo anglų kalbos biografijos kurse gauna užduotį parašyti senyvo žmogaus biografiją. Kadangi savo gerokai apgriuvusioje šeimoje tokių neturi, o užduotį kažkaip reikia sukurpti, važiuoja į artimiausius senelių namus, kur su juo sutinka pasikalbėti iš kalėjimo perkeltas ir nuo vėžio mirštantis Carl Iverson. Labai labai senai nuteistas už žmogžudystę… Vietnamo karo veteranas, pats prisipažinęs, kad gyvenime “killed and murdered”, tačiau sakosi, kad “murdered” ne tą, už ką buvo pasodintas į kalėjimą. Ne paauglę Cristal.

Na, Joe ne koks naivuolis, tad kai jo nesukalbama ir nepasiekiama simpatija pasakojimo nešališkumui pasiūlo pakelti bylos dokumentus, sutinka, bet tik dėl to, kad galėtų su Lila praleisti daugiau laiko. Ir jiems, žinoma, pavyksta surasti keistų dalykų, keistų sutapimų ir iškelti protingų klausimų, kurių kaip ir nebegali palikti neatsakytų…

Visai nieko, visai nebogai, jei labai nesikabinėsi. Ypač prie dvidešimtmečio naivumo. Bet jei esi young adult, tai gal ir nesikabinėtum.

 

Bandymai šį tą išspausti iš gyvenimo: slaptas Hendriko Gruno (83 1/4 metų) dienoraštis

bandymai

Aš norėčiau taip. Na, senatvėj būt šviesaus proto ir pakankamai sveiko, kad mokėčiau pasijuokti iš visų įmanomų ir neįmanomų dalykų. Ir vertinti kiekvieną gerą akimirką.

Hendrikas Grunas yra simpatiškas nerealus seneliukas, pagyvenęs džentelmenas, kaip norit, taip vadinkit. Jam užtektinai metų ir jo kūnas užtektinai sugriuvęs, o protas vis dar pakankamai patrakęs, kad erzintų kitus senukus savo išsišokimais. Ir dar jis yra optimizmo ir nebambėjimo simbolis. Ir juoko. Nes, kai jau nebėra iš ko pasijuokti, tai visada gali pasijuokti iš savęs. Ir dar kitus tuo prajuokinti.

Nors iš kitos pusės tai yra labai rimta ir net liūdna knyga. Apie ilgas ir vienodas dienas, leidžiamas senelių namuose, apie ilgesį ir liūdesį, ir visiškai sugriuvusią fizinę būklę, apie senatvinę demensiją, netgi apie eutanaziją ir jos biurokratiją. Apie lankytojus, kurie nori kuo greičiau nusimuilinti nuo lankytinių, apie žiaurias senelių namų taisykles, kurios nieko neleidžia ir auklėja senukus labiau, nei jie vaikystėje buvo kada nors auklėjami – visa tai ir eilutėse, ir tarp eilučių.

Reiktų paskaityt turintiems aplinkoj senukų, o taip pat ir patiems senukams. Tie, su humoro jausmu – pasijuoks, o kas be jo – turės dar vieną progą pabambėti, kad nesąmonių prirašyta.

 

 

 

 

Mažieji herojai. Burtų vagis

burtu

Šįvakar baigiau skaityti vaikams, nors puikiausiai galėtų skaityti patys – labai tinkamas formatas – didelės raidės, iliustracijos, nedaug teksto puslapyje, tad nepabosta ilgai užsibuvus viename puslapyje.

Istorija prasideda kiek nukrentant iš dangaus – pradžioje nelabai aišku, kas vyksta, bet gal dėl to, kad pripratau, kad, pvz., knygose apie raganą Lilę kiekvieną kartą yra ilga įžanga apie tai, kas ta ragana Lilė ir visa kita, o čia – iš karto veiksmas ir nuotykiai. Ir labai geras paslėptas moralas apie draugystę, apie tai, kad niekada nevėlu susidraugauti, pažvelgt į aplinkinius kitu kampu ir šiaip, kartas nuo karto pažiūrėti į stebuklingą veidrodį, kuris parodo žmogui tai, koks jis iš tikro yra. Tik atsargiai, neišsigąskite. Savęs veidrodyje.

Kiek užkliuvo vertimas. Įtariu, kad vertėja nelabai draugauja su animaciniais herojais, nes įtariu, kad Sultenė turėjo būti Auksaplaukė, bent jau taip man paaiškino vaikai, kai paklausiau, kas ta Sultenė per viena, jų manymu. Gal ir kiti keisti herojų vardai turėtų būti kitokie, bet kiti taip neužkliuvo.

Vienu žodžiu, visai neblogai, turėtų patikti ir berniukams, ir mergaitėms, visiems, neseniai pradėjusiems skaityti.

Puikus naujas pasaulis

puikus

Ką turėtum matyti apie ateitį 2016, jei matytum taip, kaip Aldous Huxley 1932 m.? Apsaugok, Viešpatie, mane nuo tokių vizijų. Skaitai ir kailis šiurpsta, o kaip reikėtų gyventi su tokiais vaizdiniais diena iš dienos, kol rašai ir parašai knygą? (O gal rašai ir juokiesi, galvodamas, kokią čia dar žiaurią kvailystę sugalvojus?)

Iš tiesų, prisipažinsiu – pribloškia. Paskaičius vos keletą puslapių, ėmiausi ieškoti, kada knyga parašyta, ir likau visiškai apšalus, sužinojusi – kada. Ar taip įmanoma? 1932 m.? Beveik prieš 100 m.? Nesakau, kad atspėta realybė, bet paimk Dave Eggers “Ratą” ir Aldous Huxley “Puikų pasaulį” – apie tą patį kalbama, “Ratas” net toks švelnus atrodo, palyginti.

Huxley tai rėžia iš peties. Gal dėl to ir rėžia, kad atrodė totali fantazija, link kurios lėtai, bet užtikrintai žygiuojame su savo gražiais feisbukiniais ir instragraminiais pasauliais? Įlendi ten ir gauni savotišką somos dozę, išlendi  – ir pasijauti nevykėlis, nes nesurežisuotas, ne toks gražus, ne toks liesas, ne toks papūstas ir ne toks stilingas – nespėjantis followint viso to gražaus naujo pasaulio, kuris, jei į jį nespoksai, bėga kažkur pro šalį. O iš tiesų tai bėga pro šalį, kai spoksai. Išjunk telefoną ir pažiūrėk, kokia graži šilta rudens diena. Eik bėgt maratono. Man pačiai reikia bėgt (nemėgtu), nes per daug įsijaučiu į distopijas. Ypač gerai parašytas.

Wow, žodžiu.

aldous

 

Things Fall Apart

things

Įdomiai gavosi su Chinua. Žinoma, tai buvo kažkas tai tokio wow tada, kai knyga buvo parašyta – naujas balsas iš neregėtos Afrikos, pirmasis garsiai nuskambėjęs pasaulyje, bet šiandien, kaip jau yra Chimamanda Ngozi Adichie ir visai šviežia Yaa Gyasi su Homegoing, Chinua Achebe, manau, įgauna kitokį atspalvį, kitokią svarbą ir gula į kitokią lentyną. Na, nebe wow lentyną. Labiau ten prie kokios modernios klasikos, na, nesu klasifikacijų specialistė, kiti gal geriau galėtų pasakyti. Tiesiog atsirado daug kitų Afrikos balsų, kurie man jau ir skamba įdomiau, ir gal užrašyti geriau.

Na, o šitoje, knygoje, kaip kokioj lietuviškoj Žemaitės knygoj aprašomas Afrikos kaimas Umuofia, vieno iš kaimo lyderių – Okonkwo – gyvenimas. Labai daug dėmesio skiriama kaimo tradicijoms, kas po ko, kaip ir kodėl turi vykti, viskas labai griežtai apibrėžiama ir negali būti kitaip. Sakau, visai kaip Žemaitės laikais. Arba Paskenduolės – iškritai iš kaimo konteksto – eik skandintis, nes vis tiek nebus gyvenimo.

Taip gi būtų galima gyventi be pabaigos, bet atvažiuoja į kaimą misionieriai, tokie juokingi nesusipratėliai, kad kaimas jiems net išsiria žemės bažnyčiai statyti. Pažiūrėsim, kiek ta bažnyčia stovės pačioj blogiausioj įmanomoj vietoj – evil land, evil forest-  sakykim, afrikietiškoj nusidėjelių pekloj. O ta sau stovi ir dar net pasekėjų prirenka – ateina pokyčiai į kaimą. Pokyčiai ir pabaigos pradžia.

Verta paskaityti mėgstantiems užsidėti pliusą bandrojo išsilavinimo sąraše. Be paišaipos čia skaitykite, pati tą pliusą užsidėjau.

chinua
Chinua Achebe

Vaiduokliai ir kūnai

Praėjusiai metais viena geriausių mano perskaitytų knygų buvo biografija (Yuknavich “The Chronology of Water”), o šiemet viena geriausių irgi bus biografija- Hilary Mantel “Giving Up the Ghost”.

Hilary Mantel yra rašytoja ir kritikė, parašiusi Wolf Hall ir Bring Up the Bodies, ir gavusi Booker, Costa, Orange premijas. HilaryMantelrose_2368034b
Hilary Mantel gyvenimas pilnas vaiduoklių: žmonių, kurie niekada nebuvo gimę, tų kurie jau mirė, tų, kurie vaidenasi gyvi. O ir pati Hilary Mantel kartais primena vaiduoklį, tarsi nevisai priklausytų šitam pasauliui. Toks įspūdis man, spėju, kyla iš Hilary Mantel žvilgsnio i savo aplinkinius. Linija tarp Hilary kaip subjekto ir ją supančio pasaulio yra ryški. Viena tos atskirties priežasčių yra Hilary pasaulio suaugusiųjų nelojalumas. The Gurdian recenzentė Kathryn Hughes netgi vadina suaugusiuosius barbarais ir rašo “Hilary Mantel vaikystė yra karo stovis, apgulties vieta”. Nepaisant to, Mantel prisiminimai yra melancholiški. Gal visi prisiminimai yra melancholiški? Gal kitaip nešmanoma prisišaukti jų iš po visų metų sluoksnių? Bet Mantel pavyksta tai, kur daugelis suklumpa, ir tai būtent duoda išskirtinumo jos memuarams: taip, prisiminimai yra melancholiški, bet jie visiškai nesentimentalūs.

Be pagraudenimų, bet vistiek su skausmu Mantel aprašo, kaip metai po metų niekas nesugebėjo nustatyti jos skausmų priežasties, kaip ji buvo gydyta ir “nugydyta”, kaip pagaliau priežastis buvo rasta, bet diagnozė neišvengiamai sukurė dar daugiau vaiduoklių. Mantel pasakoja, kaip jos kūnas transformavosi, kaip jos kūnas ją išdavė daugybę kartų, ir kaip nuo to neįmanoma pabėgti. Tai dar viena apgultis, dar viena apsiaustis be pabaigos. 490618

Vienas mano mėgstamiausių Hilary Mantel tekstų yra jos straipsnis “Royal Bodies”, publikuotas London Review of Books. Jis gerai reprezentuoja Hilary Mantel rašymą: aštriai ir taikliai pasakyti, tai, kas svarbu, sujungti dabarti su istoriniu kontekstu.

Citatos iš “Giving Up the Ghost”

“Kai akušerė sako”Jums gimė berniukas”, kur dingsta mergaitė? Kai tu galvoji, kad esi nėščia ir tokia nesi, kas atsitinka su vaiku, kuris jau įgavo formą mintyse? Visa tai archyvuojama dėžutėjė sąmonėje tarsi novelė, kurios negali užbaigti parašęs pirmuosius įvadinius sakinius.”

“The story of my own childhood is a complicated sentence that I am always trying to finish, to finish and put behind me. It resists finishing, and partly this is because words are not enough; my early world was synaesthesic, and I am haunted by the ghosts of my own sense impressions, which re-emerge when I try to write, and shiver between the lines.”

//K.Ž.G

 

Epistolofilija: užrašytas Onos Šimaitės gyvenimas

epistolo

Tokia keista knyga. Nu, rimtai. Iš knygos nugarėlės būsmas skaitytojas sužino, kad Ona Šimaitė yra pasaulyje žinomiausia Lietuvos moteris – “turbūt nėra kitos lietuvių moters, kuri būtų taip plačiai žinoma pasauly iš įvairiomis kalbomis išleistų knygų, enciklopedijų bei vadovėlių”). Įtariu, kad Lietuva iš to viso pasaulio eilinį kartą visiškai iškritus ir eilinis lietuvis apie ją nieko nežino. Pvz., aš visai nieko nežinojau. Ir labai norėjau sužinot. Tikrai. Tad nusipirkau knygą kuo greičiausiai ir perskaičiau įkritus per dieną.

Jei taip perskaitau, tai tikrausiai labai įdomu. Ir tikrai ir įdomu, ir lengvai skaitosi, bet kažkaip skaitai ir vis nesuptanti, apie ką čia ta knyga. Suprantu, kad autorei norisi parodyti, kaip ji susigyveno su savo heroje, bet skaityti visas kelionės smulkmenas ir sunkumus kelionėje su kūdikiu kažkaip, na, labai jau toli nuo temos.

Kad būtų aiškus kontekstas, Ona Šimaitė yra pasaulio teisuolė, gelbėjusi žydus ir visaip, kaip tik įmanoma, jiems padėjusi Vilniaus gete. Paprasta, neišsiskirianti ir kartu stebuklinga. Kartais net neįtikėtina, kad tai yra ta pati asmenybė. Apie tai, kokia ji ypatinga nuolatos kalbama, bet kažkaip iš teksto ir ypač laiškų sunku tai suvokti. Nesuprantu, ar tie laiškai nelabai tinkamai parinkti, ar kas. Kažkaip tikėjausi, kad knyga daugiausia bus orientuota į gyvenimo Vilniuje karo metais laiką, bet knyga apima praktiškai visą Onos Šimaitės gyvenimą, labiausiai akcentuodama gyvenimą po karo, Paryžiuje, vėliau Izraelyje, Vilniaus vaizdai ir laikai vis įšoka į tarpus, tačiau tikrai nėra pagrindinis knygos peizažas.

Kartais iš vis nukrypstama į žmones, kurie buvo svarbūs Onos gyvenime (pvz., poetas Kazys Jakubėnas – jam net skiriamas visas knygos skyrius), apie juos įdomu skaityti, per juos atsiskeidžia aplink tvyrojusi atmosfera, bet tokie aprašymai labai nutolsta nuo pačios Onos ir tas keistas jausmas, kad nelabai aišku, apie ką knyga, neapleidžia.

Pati Ona Šimaitė praktiškai niekada niekam nepasakojo, ką ji veikė Vilniaus gete, kaip kam padėjo, ką matė, kaip buvo suimta ir nacių tardoma, ir kaip išvežta į Dachau, ką ten patyrė. Yra tik gyvenimo trupiniai, kuriuos rankiodamas skaitytojas gali pagalvoti, kad skaito eilinės moteriškės, kuriai nelengva, sunku pragyventi, bloga sveikata ir reikia sulopyti kojines, ir per dieną parašyti neįmanomą kiekį laiškų. Knygos autorė pati lyg nevilty sako:

Šimaitė įdomi tuo, kad ji paprasta ir kartu netipiška.

Bet kartu iš aplinkos pabyra visokie įdomūs faktai, pasakojimai ir detalės, poetai, mokslininkai ir įžymybės. Kuriems kaip duonos reikia šios skalbiančios ir adančios moters laiškų ir minčių. Ir visi tik rašo ir rašo, o ji iki išprotėjimo rašo atgal. Kai vardijami korespondentai, tai kartais net neįtikėtina, kokios ten įžymybės ir šviesuoliai, bet autorė kažkodėl dažniau renkasi cituoti ne tuos laiškus, bet laiškus giminių, kurie bėdavojasi savo bėdom ir sveikatos problemom.

Tad skaitytojai/os turi nusiteikti, kad žiūrės į paprastos moters paveikslą, sudėliotą keistų kasdienybės laiškų, kurie greičiausiai buvo darbas smegenims, kad pamrštų visus baisumus iš geto ir Dachau, būtent apie tuos, apie kuriuos labiausiai norisi sužinoti.

Perskaičius knygą, atrodo, kad Onai pavyko. Pavyko išlikti kuklia ir nepastebima moterimi, kuri padarius gerą darbą nueina neatsisukdama ir nelaukdama padėkos. Žiūri iš anapus (iš tikro nežiūri, nes buvo ateistė ir anapus greičiausiai netikėjo) ir juokiasi iš bandymų sudėlioti jos paveikslą.

Ištraukos iš knygos čia.

Ar skaityti knygą? Taip, nes, nepaisant visokių nukrypimų nuo temos, daug įdomių, nežinotų faktų, pasakojimų apie pokarį, apie pokario pabėgelius, neįtikėtiną Onos kelią emigracijoje ir t.t. 

Judas Iskarijotas

judas

Perskaičiau tik “Judą Iskarijotą”. Su velniu visai neseniai buvau susidūrusi “Gera lemiančiuose ženkluose”, tai kažkaip norėjosi nuo nuobodžiaujančių velnių, sugalvojusų prasibaškyti žemėje, pailsėti, tad “Šėtono dienoraščio” neskaičiau (nors dabar gaila jau daros, reikės vėl iš bibliotekos parsinešt). O šiaip buvo smalsu susipažint su autorium ir, turiu prisipažinti, likau nustebinta.

Nustebino, kad XIX amžiaus pabaigos ir XX pradžios autorius gali šitaip rašyti. Aišku, neskaičiau originalo ir sunkiai galiu įsivaizduoti, kaip tekstas skamba rusiškai, bet jei man jį duotų skaityti be jokių orientacinių ženklų laike, aš jokiais būdais neatspėčiau, kokiu metu parašytas tekstas.

Pagal tematiką aklai grabaliodama tamsoj sau prieš akis spėčiau, kad koks Jose Samarago, kažkas iš XX a. pabaigos, bet tikrai ne šmtu metų ankčiau. Tad visai nenuostabu, kad autorius buvo visaip kaip savo laiku smerkiamas ir kaltinamas šventraščio iškraipymu. Tiesog Judas jam yra žmogus, kuris išdavė. Kaip tokis jaučiasi? Kodėl taip daro? Kokie jo motyvai? Kaip aplinkui elgasi visi likę mokiniai? Tik Jėzus lieka privilegijuotas – visa laiką iš šono – stebi ir dieviškai tyli, ta savo tyla tarytum kelia mokinių erzelį ir nepasitenkinimą. Kodėl jis nieko nesako, kodėl nepalengvina jų nemeilės Judui?

Tad patarimas būtų neišsigasti ir nevengti knygos kaip kažkokios rusų klasikos, kurios tipo neskaitai (aš pvz), leiskit knygai nustebinti.