Aš norėčiau taip. Na, senatvėj būt šviesaus proto ir pakankamai sveiko, kad mokėčiau pasijuokti iš visų įmanomų ir neįmanomų dalykų. Ir vertinti kiekvieną gerą akimirką.
Hendrikas Grunas yra simpatiškas nerealus seneliukas, pagyvenęs džentelmenas, kaip norit, taip vadinkit. Jam užtektinai metų ir jo kūnas užtektinai sugriuvęs, o protas vis dar pakankamai patrakęs, kad erzintų kitus senukus savo išsišokimais. Ir dar jis yra optimizmo ir nebambėjimo simbolis. Ir juoko. Nes, kai jau nebėra iš ko pasijuokti, tai visada gali pasijuokti iš savęs. Ir dar kitus tuo prajuokinti.
Nors iš kitos pusės tai yra labai rimta ir net liūdna knyga. Apie ilgas ir vienodas dienas, leidžiamas senelių namuose, apie ilgesį ir liūdesį, ir visiškai sugriuvusią fizinę būklę, apie senatvinę demensiją, netgi apie eutanaziją ir jos biurokratiją. Apie lankytojus, kurie nori kuo greičiau nusimuilinti nuo lankytinių, apie žiaurias senelių namų taisykles, kurios nieko neleidžia ir auklėja senukus labiau, nei jie vaikystėje buvo kada nors auklėjami – visa tai ir eilutėse, ir tarp eilučių.
Reiktų paskaityt turintiems aplinkoj senukų, o taip pat ir patiems senukams. Tie, su humoro jausmu – pasijuoks, o kas be jo – turės dar vieną progą pabambėti, kad nesąmonių prirašyta.
knyguziurkes.com 