Praėjusiai metais viena geriausių mano perskaitytų knygų buvo biografija (Yuknavich “The Chronology of Water”), o šiemet viena geriausių irgi bus biografija- Hilary Mantel “Giving Up the Ghost”.
Hilary Mantel yra rašytoja ir kritikė, parašiusi Wolf Hall ir Bring Up the Bodies, ir gavusi Booker, Costa, Orange premijas. 
Hilary Mantel gyvenimas pilnas vaiduoklių: žmonių, kurie niekada nebuvo gimę, tų kurie jau mirė, tų, kurie vaidenasi gyvi. O ir pati Hilary Mantel kartais primena vaiduoklį, tarsi nevisai priklausytų šitam pasauliui. Toks įspūdis man, spėju, kyla iš Hilary Mantel žvilgsnio i savo aplinkinius. Linija tarp Hilary kaip subjekto ir ją supančio pasaulio yra ryški. Viena tos atskirties priežasčių yra Hilary pasaulio suaugusiųjų nelojalumas. The Gurdian recenzentė Kathryn Hughes netgi vadina suaugusiuosius barbarais ir rašo “Hilary Mantel vaikystė yra karo stovis, apgulties vieta”. Nepaisant to, Mantel prisiminimai yra melancholiški. Gal visi prisiminimai yra melancholiški? Gal kitaip nešmanoma prisišaukti jų iš po visų metų sluoksnių? Bet Mantel pavyksta tai, kur daugelis suklumpa, ir tai būtent duoda išskirtinumo jos memuarams: taip, prisiminimai yra melancholiški, bet jie visiškai nesentimentalūs.
Be pagraudenimų, bet vistiek su skausmu Mantel aprašo, kaip metai po metų niekas nesugebėjo nustatyti jos skausmų priežasties, kaip ji buvo gydyta ir “nugydyta”, kaip pagaliau priežastis buvo rasta, bet diagnozė neišvengiamai sukurė dar daugiau vaiduoklių. Mantel pasakoja, kaip jos kūnas transformavosi, kaip jos kūnas ją išdavė daugybę kartų, ir kaip nuo to neįmanoma pabėgti. Tai dar viena apgultis, dar viena apsiaustis be pabaigos. 
Vienas mano mėgstamiausių Hilary Mantel tekstų yra jos straipsnis “Royal Bodies”, publikuotas London Review of Books. Jis gerai reprezentuoja Hilary Mantel rašymą: aštriai ir taikliai pasakyti, tai, kas svarbu, sujungti dabarti su istoriniu kontekstu.
Citatos iš “Giving Up the Ghost”
“Kai akušerė sako”Jums gimė berniukas”, kur dingsta mergaitė? Kai tu galvoji, kad esi nėščia ir tokia nesi, kas atsitinka su vaiku, kuris jau įgavo formą mintyse? Visa tai archyvuojama dėžutėjė sąmonėje tarsi novelė, kurios negali užbaigti parašęs pirmuosius įvadinius sakinius.”
“The story of my own childhood is a complicated sentence that I am always trying to finish, to finish and put behind me. It resists finishing, and partly this is because words are not enough; my early world was synaesthesic, and I am haunted by the ghosts of my own sense impressions, which re-emerge when I try to write, and shiver between the lines.”
//K.Ž.G
knyguziurkes.com 