Įdomiai gavosi su Chinua. Žinoma, tai buvo kažkas tai tokio wow tada, kai knyga buvo parašyta – naujas balsas iš neregėtos Afrikos, pirmasis garsiai nuskambėjęs pasaulyje, bet šiandien, kaip jau yra Chimamanda Ngozi Adichie ir visai šviežia Yaa Gyasi su Homegoing, Chinua Achebe, manau, įgauna kitokį atspalvį, kitokią svarbą ir gula į kitokią lentyną. Na, nebe wow lentyną. Labiau ten prie kokios modernios klasikos, na, nesu klasifikacijų specialistė, kiti gal geriau galėtų pasakyti. Tiesiog atsirado daug kitų Afrikos balsų, kurie man jau ir skamba įdomiau, ir gal užrašyti geriau.
Na, o šitoje, knygoje, kaip kokioj lietuviškoj Žemaitės knygoj aprašomas Afrikos kaimas Umuofia, vieno iš kaimo lyderių – Okonkwo – gyvenimas. Labai daug dėmesio skiriama kaimo tradicijoms, kas po ko, kaip ir kodėl turi vykti, viskas labai griežtai apibrėžiama ir negali būti kitaip. Sakau, visai kaip Žemaitės laikais. Arba Paskenduolės – iškritai iš kaimo konteksto – eik skandintis, nes vis tiek nebus gyvenimo.
Taip gi būtų galima gyventi be pabaigos, bet atvažiuoja į kaimą misionieriai, tokie juokingi nesusipratėliai, kad kaimas jiems net išsiria žemės bažnyčiai statyti. Pažiūrėsim, kiek ta bažnyčia stovės pačioj blogiausioj įmanomoj vietoj – evil land, evil forest- sakykim, afrikietiškoj nusidėjelių pekloj. O ta sau stovi ir dar net pasekėjų prirenka – ateina pokyčiai į kaimą. Pokyčiai ir pabaigos pradžia.
Verta paskaityti mėgstantiems užsidėti pliusą bandrojo išsilavinimo sąraše. Be paišaipos čia skaitykite, pati tą pliusą užsidėjau.
knyguziurkes.com 