Perskaičiau tik “Judą Iskarijotą”. Su velniu visai neseniai buvau susidūrusi “Gera lemiančiuose ženkluose”, tai kažkaip norėjosi nuo nuobodžiaujančių velnių, sugalvojusų prasibaškyti žemėje, pailsėti, tad “Šėtono dienoraščio” neskaičiau (nors dabar gaila jau daros, reikės vėl iš bibliotekos parsinešt). O šiaip buvo smalsu susipažint su autorium ir, turiu prisipažinti, likau nustebinta.
Nustebino, kad XIX amžiaus pabaigos ir XX pradžios autorius gali šitaip rašyti. Aišku, neskaičiau originalo ir sunkiai galiu įsivaizduoti, kaip tekstas skamba rusiškai, bet jei man jį duotų skaityti be jokių orientacinių ženklų laike, aš jokiais būdais neatspėčiau, kokiu metu parašytas tekstas.
Pagal tematiką aklai grabaliodama tamsoj sau prieš akis spėčiau, kad koks Jose Samarago, kažkas iš XX a. pabaigos, bet tikrai ne šmtu metų ankčiau. Tad visai nenuostabu, kad autorius buvo visaip kaip savo laiku smerkiamas ir kaltinamas šventraščio iškraipymu. Tiesog Judas jam yra žmogus, kuris išdavė. Kaip tokis jaučiasi? Kodėl taip daro? Kokie jo motyvai? Kaip aplinkui elgasi visi likę mokiniai? Tik Jėzus lieka privilegijuotas – visa laiką iš šono – stebi ir dieviškai tyli, ta savo tyla tarytum kelia mokinių erzelį ir nepasitenkinimą. Kodėl jis nieko nesako, kodėl nepalengvina jų nemeilės Judui?
Tad patarimas būtų neišsigasti ir nevengti knygos kaip kažkokios rusų klasikos, kurios tipo neskaitai (aš pvz), leiskit knygai nustebinti.
knyguziurkes.com 