Tautiška giesmė

tautiska-giesme

Ištiko Lietuvą stebuklas. Štai taip galiu pasakyti apie šitą knygą – nes tai yra vienas nerealių dalykų, kurie ištiko šį keistą mūsų šaliai mėnesį. Kodėl? Na, pabandykite pagooglinti Tautišką giesmę. Rasite krūvą tautiniais rūbais apsiregusių vaikučių, mojuojančių vėliavėlėmis, gal keletą gražių už širdies griebiančių nuotraukų, vaidilučių rūtų vainikėliais ir taip toliau. Visa tai – ok, bet taip pat kaip ok, taip pat gal ir nuobodu, nes įprasta, žinoma ir nieko naujo. O ši knyga yra pavyzdys, kaip reikia šiais laikais sudominti vaikus, pavyzdys, kaip reikia rimtus ir svarbius dalykus padaryti cool ir madingais vaikų akyse ir galvose. Bet tuo geruoju cool ir geruoju madinga.

Knygoje viskas interpretuota per šių dienų prizmę, viskas, kas sugiedota XIX a., perkelta ir aktualizuota šių dienų realybei, viskas linksma ir išradinga, gražu, bet kartu kažkaip ir jautru, ir rimta. Juk niekas nepaneigs, kad didvyrių žemės didvyriai yra ir Vytautas Didysis, ir Arvydas didysis aka Sabonis, o taip pat Jonas jaunasis aka Valančiūnas, Darius ir Girėnas, Jurgis Kairys ir Martynas Levickis, Jonas Mekas ir Barbora Radvilaitė. Ir taip kiekviena himno eilutė su nauja interpretacija, vaizdais ir “įgarsinimu”. Pavyzdžiui:

vytautas
Pavyzdys bylojantis apie tai, kaip žaismingai galima surišti praeitį ir dabartį

O geriausias įvertinimas, kai klausimas prieš miegą yra:

-Mama, ar galiu neštis knygą į mokyklą?

Lobių sala

lobiu-sala

Slaptas planas “Pasivyk nepavejamą klasiką” toliau po truputį vykdomas. Labai gerai, kai tas planas  gali būti prasukamas labai patraukliu būdu – iliustruotu ir garsiai skaitomu vaikams, kurie kartais praskysdavo iki vieno vaiko (dukra retkarčiais pareikšdavo, kad “tie piratai jai neįdomūs, einu savo knygos skaityti”).

Šiaip tai vis galvoju, kaip aš tokia knygų graužikė neperskaičiau šios knygos vaikystėje. Niekaip nesuprantu, labai keista, ypač, kaip sovietmečiu nebuvo gi tų knygų ten neaprėpiami klodai (įdomių, turiu omeny). Labai keista, kad iki šiol nežinojau, kas tas kapitonas Flintas. Nežinojau! Iki šiol! Neįtikėtina.

Dėl pačios knygos. Na, nuotykiai, jūros vandenynai, viskas ok, tik alia šių dienų blaivioms aktualijoms labai jau kliūna už akių ištisinis piratų lėbavimas, girtavimas ir girtų dainų dainavimas – tikra Naisių distopija. Na, nebent jūs vaikams paaiškintumėt, kad romas – tai senovinė kokakola.

Neišsigaskit, viskas gerai tai knygai, mes tik dabar gal per daug apsimetinėjam, kad žmonės negeria arba šiaip laikai tokie, kad žmonės vaikiškose knygose negeria. O šita knyga labai realistinė ir gyvenimiška – su realistiškom žudynėm, kraujais ir tropinėm ligom, o taip pat su visais blogiausiais žmogiškais atributais – godumu, išdavystėmis, dviveidiškumu. Pilna medžagos vaizduotei ir diskusijoms.

Tai va, mintys kyla įvairios. Klausmai irgi. Vaikams.

– Mama, o mūsų dabartis, tai jų (piratų) ateitis?

– Aha. O kokia mūsų ateitis?

– Mūsų ateitis, kai dar geresnės mašinos bus ir dar, ir dar geresnės. Sesė bus kaip baba, o aš jau būsiu diedukas arba jau miręs.