Kai imiesi knygos su tokiu pavadinimu, tai kažkaip tikiesi kokio lengvo skaitymo ir pakikenimo laikas nuo laiko, o bet tačiau įgriuvau į visai kitokius reikalus.
Craig Gilner yra toks kažkaip labai protingas paauglys, kuris labai stengėsi, labai mokėsi, labai kalė ir įstojo į vieną labai prestižinę High School, sakykim gimnaziją. Džiaugsmui nėra ribų, deja, paskui pasidoro, kad džiaugsmo sužinojus apie įstojimą diena buvo pati laimingiausia ir paskutinė laiminga diena Craig gyvenime.
Jis staiga pamato, kad, nors šiaip yra protingas vaikinas, aplink jį – vien genijai, kuriems nėra ką veikti susidorojant su nežmoniškais krūviais mokykloje, genijai, sugebantys tiek besimokydami rasti laiko užklasiniams užsiėmimas, savanoriavimui ir visokiems hobiams. Aplinka įtraukia kaip vis greičiau besisukantis ratas, Craigas mato, kad nebespėja, nebesusitvarko su stresu, tiesiogine žodžio prasme, kraustosi iš proto, nebevalgo, nebemiega, vemia iš streso. Gyvenimas atrodo nebeįmanomas ir vienintelis išsigelbėjimas nuo šitos beprotybės yra nušokti nuo Bruklino tilto.
Kažkokiu stebuklingu būdu, vietoj to, kad eitų ant to tilto, Craig paima į rankas mamos knygą apie tai, kaip išgyventi netektis, o knyga pasiūlo sunkiu momentu paskambinti numeriu 1-800-SUICIDE. Ir jis paskambina. Vidury nakties. Jam pasiūlo eiti ieškoti pagalbos ligoninėje. Ir jis išeina. Atsiduria ligoninėj. 5 dienom.
Gal per tas penkias dienas ir įvyksta labai daug pokyčių ir ateina labai daug supratimo apie tai, kas yra svarbu gyvenime ir kas nelabai, bet tiek to. Svarbiausia, kad skaitytojui siunčiama žinutė, kad prašyti pagalbos neturi būti gėda, kad reikia lipt iš traukinio, kuris važiuoja per greitai, ir tave nuo to pykina. Kad reikia nebijoti supratimo, jei pasirodo, tas traukinys iš viso veža, net ne ten, kur tau reikia važiuoti. Kad reikia klausyti savo širdies balso ir mažiau kreipti dėmesio į agentūrą VBS. Kokia neįtikėtinai svarbi yra artimųjų pagalba ir palaikymas, kaip svarbu yra laiku atsiskirti nuo žmonių, su kuriais, jauti, tau ne pakeliui.
Tai autobiografinis romanas. Ned Vizzini aprašo savo depresiją ir savo pastangas išgyventi. Iš tikro, net nejauku skaityti, ir net pats knygos veikėjas (aš irgi) lieka sukrėstas sužinojęs, kiek daug paauglių, kiek daug jo draugų vertoja antidepresentus. Kažkokia masinė medikamentacija. Vaistus geria ištisos šeimos. Veidrodžių karalystė. Kortų namelis, kuris sugriūva, vos neišgeriama tabletė. Bėgimas, lėkimas, statuso siekimas, pinigų kalimas, tabletė, tabletė, tabletė.
Panašus vaizdelis ir pas mus formuojasi – su visais tais korepetitoriais pradinukams, kad įstotų į kietą mokyklą ir įliptų į patį greičiausią gyvenimo sėkmės traukinį, kuris, deja, kartais sustoja ligoninės stotelėje. Ir ta stotelė dar ne blogiausia. Yra tų traukinių, nebūtina į greičiausia lipt, nors ir kaip minia grūdasi.
knyguziurkes.com 
Suintrigavo aprašymas, reiks paskaityti, nes mane savotiškai domina mokyklų temą. Nežinai ar ši knyga yra išversta į lietuvių kalbą?
Negirdėjau, pabandykit pagal pavardę kokiam knygyne internetiniam paieškoti