Matote, knyga visai nesivadina”Kaip būti feministe”. O/nors/net Chimamanda mums visiems ir visoms sako, kad “Mes visos ir visi turime būti feministais”,
nes taip jau turi būti ir, tikiu, kad vieną dieną bus (tik nežinau, ar sulauksim, turint omeny visas tas distopijas ir D.Trump, brrr), kad bent jau visos moterys bus feministės. Galės nebebebūti tik tada, kai ne tik kiekviena asmeniškai, bet ir visos kitos nebebus diskriminuojamos dėl to, kad yra moterys. Va, buvusioms tarybinėms moterims yra iš viso labai sunku tai suvokti ir labai gaila, kad ne tik. Štai dialogas iš mano darbovietės su kokiais +-10 metų jaunesnėmis bendradarbėmis:
-Tai tu gal, Lina, feministė?
-Tai aišku, o tu ką, ne?
Nuostaba mano kolegių akyse tokia, kad atrodo, kad nuo to prisipažinimo ant mano lūpos užžėlė seniai kruopščiai slepiami ūsai arba net pro džinsus parsimušė neskustų kojų šeriai. Aš rimtai sakau. Tokia buvo reakcija. O kadangi kartais negaliu patylėti, tai mano kolegės dar turėjo išklausyti paskaitą, kodėl aš, lyg ir ne tokia jau baisi pažiūrėjus, ir dar turinti vyrą, vis dėlto esu feministė. Nors iš tikrųjų man iki geros feministės dar nesudėvimas Eglės kurpes sudėvėt ir nesuverpiamus ratelius suverpt (greičiau juos į ugnį).
Po tokios trumpos įžangos gal reikia apie knygą pakalbėt. Arba emocijas, kurias ji sukelia – ir pyktį (dėl tų 100,000 metų, kai moterys neturėjo nė jokio balselio pypt, ir juoką -“Kelnaitės palaipsniui sudėtingėja. Taip yra todėl, kad kelnaitės mažėja. Tampa labai mažos. Pernelyg mažos. (…) Akivaizdu, kad tai nenormalu. Jėzau Kristau. Tokias kelnaites reikia katapultuoti atgal į akmens amžių. Betmenas neturi kentėti dėl tokių nesąmonių – tai kodėl turėtume mes? Moterys turi turėti pamatinę žmogaus teisę dėvėti pakankamai didelius apatinius, kad jie laikytųsi jų kūno paviršiuje tarsi jūros žvaigždė, ir kūnui judant lėtai, gravitacijos nebūtų įsiurbti giliai vidun.” Ir abu viename (pyktis ir juokas) – “Stiklines lubas sunku pamatyti, nes jos stiklinės. Praktiškai nematomos. Reikia daugiau paukštyčių, skraidančių virš jų ir jas apšikančių, kad jas galėtume tikrai pamatyti.” (Pikta tikrai ne ant paukštyčių, jei kam kiltų abejonių.
Ir vis tiek neparašau normaliai apie knygą. Teks jau atsiprašyti, kad nelabai išeina. Jei pasakyčiau, kad knygą reiktų privalomai perskaityti gimnazijoje (per kokias lytiškumo ugdymo pamokas),gali ir koks benueinančios Pitrėnienės žaibas nutrekti. Bet ką daryt? Todėl nelaikau knygos spintoj, kol priaugs (iš tikrųjų norėjau parašyti daaugs) mano dukros – dovanoju kokiai nors merginai ar moteriai, ar mamai, kuri ją duos savo dukrai. Tik duokit žinot, kad norit.
knyguziurkes.com 
Noriu! 🙂
Labai pritariu
Kaip mama auginant dvi dukras (nors dar nemokančias skaityti) ir feministė (taip, aš irgi tai sakau visiems garsiai), NORIU 🙂
Ieva, gaila, jau iškeliavo knyga į Panevėžį. Gal paguostų kokia nefeministinė knyga? 🙂
Na va, kažkas greičiau suspėjo. O knygos visada gerai, net nefeministinės 🙂 Nors, prisipažinsiu, labiausiai gundžiausi, kad gal pavyktų knygos perdavimo metu gyvai susitikti su pačia Knygų Žiurke, prie kavos puodelio, nes esu ištikima tinklaraščio sekėja 🙂
Labai ačiū už ištikimybę 🙂
Miela Lina, labai dėkoju už knygos rekomendaciją. Būtinai susirasiu ir perskaitysiu.
Pati visai neseniai patyriau diskriminaciją dėl to, kad turiu vaikų. Paprašiau, kad CV “specialistas” peržiūrėtų mano CV ir pasiūlytų kokių nors konstruktyvių minčių, kaip dar galima būtų pagerinti gyvenimo aprašymą. Sulaukiau komentaro, kad būtinai iš CV turiu ištrinti, kad turiu vaikų. Vaikai CV jam iš karto reiškia raudoną lemputę. Tokius CV jis tiesiog meta į šoną. Vaikai tokiam dokumente sumažina galimybes būti pakviestai į pokalbį dėl darbo. Tokia va realybė.
Kad ir kaip siūlė a la “specialistas”, vaikų iš CV nebrauksiu, nes tai mano gyvenimo faktas, kuriuo labai didžiuojuosi.
Nežinau, ar gerai prisimenu, bet jūs šiek tiek mokat vokiškai, o gal minėjot, kad berods jūsų vyras skaito vokiškai. Siūlau paskaityti šią knygą feminizmo tema. F-klasės moterys. Detektyvų autorė Thea Dorn parašė knygą apie F/klasės moteris, žymios, stiprios ir mėginančios kasdien išlaikyti špagatą tarp karjeros, šeimos ir socialinio gyvenimo.
Thea Dorn “Die neue F-Klasse: Wie die Zukunft von Frauen gemacht wird”:
https://www.amazon.de/Die-neue-F-Klasse-Zukunft-gemacht/dp/3492250858
Supratau savo kasdienę būseną – špagatas kiekvieną dieną 🙂 Beje, aš vaikų į CV nerašau, nes nemanau, kad jie kaip nors susiję su mano profesija, patirtim ir sugebėjimais dirbti. Gal prie hobių reiktų įrašyt “mėgstu daryt špagatą tarp vaikų, darbo ir viso kito.”
Beje, vyro irgi į CV nerašau dėl tų pačių priežasčių. Šiaip esu dalyvavusi interviu, kur buvau klausiama, kur dirba vyras ir net tėvai!!! Buvau jauna ir durna, dabar po tokio klausimo atsisveikinčuau ir išeičiau iš interviu.
Mane nustebino tiesiog tas skirtumas. Jei vyras savo CV parašo, kad vedęs, turi du vaikus, tai jam iš karto siūlo vadovaujamą poziciją: va, koks atsakingas, turi šeimą ir t.t. Niekas neklausia, kas tuos vaikus prižiūri, niekas neklausia, ar jis spėja. Bet jei moteris turi vaikų, tai kažkam ir kažkaip užsidega raudona lemputė. Oi, vaikai sirgs, geriau imkim tą nevedusią, galės viršvalandžius dirbti.
Viena mano draugė, gyvenanti Vokietijoje neseniai sulaukė “head hunter” skambučio su darbo pasiūlymu, bet jis nepasikuklino pasakyti, kad ieško moterų, nes reikia išpildyti įmonės kvotas. Turi būti tam tikras dirbančių moterų procentas įmonėje ir tiek. O kokių tų moterų, tai jau visai nesvarbu. Tiesiog “check” ir tiek. 🙂
Sutinku, kad vaikai ar vyras visai neturi reikšmės CV. Svarbiau, ką pati sugebi. Mano atveju nenurodžius, kad turiu vaikų, atrodys keistokai, kad pastaruosius metus tiesiog nedirbau ir kartas nuo karto užsiėmiau “freelancerio” veikla.
Thea Dorn knygoje buvo minima, kad visai neseniai (septintam dešimtmety), vokietės turėjo gauti vyrų leidimus dirbti. Visų pirma jos turėjo atlikti pareigas namuose, o tik tada galėjo eiti dirbti.
Dėl to ir rašomos tokios knygos