Klara ir Saulė

Pradėjus skaityti “Klarą ir saulę” neabejotinai patenki į Ishiguro pasaulį, man panašus jausmas ištiko su Sebaldu- nors jo “Išeivius”, atrodo, skaičiau prieš šimtą metų ir visiškai nebeatsimenu, skaitydama “Austerlicą” labai aiškiai jaučiau, kad šitam pasauly jau esu buvus, pagal tą nuotaiką net ėmė išplaukti “Išeivių” vaizdiniai, kas didžiai mane nustebino. Taip ir su Ishiguro pasauliu – skaitytojas patenka į savotišką būseną, atmosferą, kur viskas labai susikoncentravę į kelis veikėjus, o visa aplinka ir kontekstas toks visiškai išplaukęs ir visą skaitymo laiką dėliojasi iš detalių.

Klara – dirbtinė vaiko draugė, dirbtinio intelekto produktas. Ji taikinga ir protinga, suprogramuota būti gera ir nuolanki, empatiška, net altruistė. Knygoje nieko apie dirbtinio intelekto “nusimokymus” kopijuojant žmones nerasite. Didžiausias Klaros ir bet kurio dirbtinio draugo uždavinys – perprasti žmones, kurie juos nusipirko, ir neleisti jiems pasijausti vienišiems, nes vienišumas šioje pamodifikuotoje visuomenėje – didelė problema. Bet Klarai, išskirtinai sumaniai ir jautriai į pasaulį žvelgiančiai robotei, pradžiai numatytas kiek kitas likimas. Lemta ar nelemta bus jam išsipildyt – čia knygos intriga.

Vienas iš Ishiguro žavesių yra jo knygų skirtingumas. “Neleisk man išeiti” ir “Dienos likučiai” – tokios skirtingos. Šioji turi daug sąsajų ir sąskambių su “Neleisk man išeiti”, tik pakaitalams/donotystei jau naudojami nebe žmonės, o robotai, tad kitoniškumo korta šioj knygoje nesulošė. Kitas aspektas, kur man norėjos aiškumo ir daugiau detalių – neišrinktųjų pasaulis, kuriam priklauso Džouzės tėvas ir Rikas, galbūti Riko motina, šioji iš viso kažkur pakibus tarp tų taisyklių. O kaip jis toks apskritai atsirado, kodėl jo ribos tokios išplaukusios? Kodėl tėvas gali grįžinėti į senąjį pasaulį, nors kaip ir nelabai gali jame gyventi, net ginklai tolumoj sužvanga, o kodėl Rikas (nepakylėtas vaikas, ką tai reiškia nespoilinsiu) nors ir pabrokytas, ne visai dar išbrokytas, pradžioj gal kaip vaikas, bet kas bus suaugus? Kitokio pasaulio grėsmė nuolatos tvyro knygoje, bet kažkaip nelabai grėsmės kilmė aiški, kaip ir paminėta “geresnio” robotų supratimo poreikis dėl neva jų grėsmės, nors knygoje niekada neužsimenama apie jokią dirbtinių draugų grėsmę.

Šiaip knyga labai lengai ir įdomiai skaitosi, bet, deja, nebus mano mėgstamiausių tarpe. Šioji tikrai man labai tiktų į young adult kategoriją, tai, net parekomenduočiau paaugliams, kurie jau viską aplinkui sugriaužė ir reikia naujos knygos. Tegul pabando, manau, turėtų patikti.

_________________________________

Už knygą dėkoju leidyklai “Baltos lankos”