Tu ir esi kolibris

Man atrodo, Sandro Veronesi “Ramus chaosas” nebuvo labai sėkminga knyga, nes, atsimenu, visur buvo nukainuota ir buvo galima už grašius nusipirkti. Dėl to liūdėjau, nes jei autorius nenusiseka, greičiausiai niekas jo daugiau nebevers, o itališkai nemoku. Liūdėjau, nes “Ramus chaosas” man labai labai patiko, net buvo mano 2010 metų geriausia knyga. Negalėjau patikėt, kad ant viršelio vėl matau Veronesi pavardę! Užtruko kokį dešimtmetį su trupučiu. “Ramų chaosą” iki šiol labai rekomenduoju.

Man taip patinka būti Veronesi pasaulyje. Šis – kaip kaleidoskopas, iš mažų detalių, laiškų, užuominų ir laike pabirusių įvykių – sukasi sukasi ir po truputį sukrenta į Marko Kareros gyvenimo virtražą. Iš pradžių skaitant tos užuominos kiek vargino, vis galvojau, kad vėl kažką praleidau, nepagavau, bet paskui pajutau knygos ritmą ir ramiai stebėjau ir laukiau, kur motyvas pasikartos ir autorius paaiškins tai, apie ką buvo užsiminęs.

Sunku sudėlioti, apie ką ši knyga (apie gyvenimą) ir kodėl ji taip užburia (nes tikra ir be povyzos). Markas Karera, žmogus, kuris laike stovi kaip uola upėje – laikas ir gyvenimas srūva aplink kaip vanduo arba kaip kolibris, paukštelis, kuris per sekundę suplazda begalybę kartų vien tik tam kad kabotų ore prie skaniausio pasaulio žiedo. Ir vieniems duota būti tuo vandeniu – nuolatos keistis ir judėti, o kitiems – būti uola, atrama ir namais, į kuriuos sugrįžtama atsikvėpti.

“Tu ir esi kolibris” – ir keista neišsipildžiusios ir išvarginusios meilės istorija, ir knyga apie netektis, kurios sukelia netekčių cunamius, ir istorija, kurioj meilė nugali viską ir yra svarbiausia, kas nutinka žmogui šiam pasauly. O šiaip tai neklausykit manęs, nes iš manęs Veronesi atveju – nulis objektyvumo.

____________________________________

Už knygą dėkoju “Baltoms lankoms” ir juodoms avims