Kaip matote, nuolatos skaitau apie vaikų auklėjimą. Greičiausiai todėl, kad nebesu jauna idealistė mama (pasinaudoju vienos iš knygos autorių žodžiais, ji sako: “Buvau jauna idealistė mama, tuo metu dar tikėjau, kad tokiu atveju geriausia – racionaliai pasikalbėti su trimečiu berniuku ir jis kažkokiu stebuklingu būdu sugebės pažvelgti į viską mano akimis.”), o kaip auklėti vaikus vis dar nežinau. T.y., kai idealizmas išgaravo, liekau vienas karys mūšio lauke prieš įsiutusį vaiką – be ginklų, be nieko, ir nežinau, ką dabar daryti su visu tuo, ką prisidirbau su savo vaikų “idealiu” auklėjimu.

Tai va, mielos jaunos idealios mamos (pasitaiko dažniau) ir idealūs tėčiai (pasitaiko rečiau), jūs nelaukit, kol būsit tokioj būsenoj, kaip kad aš. Būkit pasiruošę, myluokit mažus kūdikėlius ir skaitykite šitą knygą, kad, kai jūsų mielas angelėlis kūdikėlis pavirs į nevidoną trimetį, nenorėtumėt, kad jis elgtųsi kaip suaugėlis, bet jūs pati/pats elgtumėtės kaip suaugęs. Būtent. Knyga to ir moko – būti suaugusiu žmogumi, suprasti, kaip jaučiasi ir gyvena mažas žmogus, ir kaip jam padėti savyje susivokti, užaugti sveiku, nesužalotu, mokančiu susivokti ir adekvačiai elgtis žmogumi. Ir, svarbiausia, ką daryti, kad isterijos apimtas nevidonas vėl pavirstų į tą mielą minkštą vaikelį, kuriam  jau treji, ir kuris taip angeliškai atrodo ir elgiasi (kai miega).

Skaitydama šitą knygą išsitai braukiau ir rašiausi pastabas. Paskui dar apklijavau skirtukais ir dabar miegosiu apsikabinus. O panaudojau, pvz.,  šiandien ryte ir aleliuja! Vietoj siaubingos rytinės dramos, kuri galėjo sukelti labai rimtą pavėlavimą, naudojantis knygoje siūlomomis technikomis, išvangiau riksmų (mano), siuntinėjimų į kambarį nusiraminti (vaiko), lakstymo iš paskos ir kvietimo greičiau ruoštis (į ką, žinoma, būtų buvę nereaguojama) ir t.t., viskas užtruko kokias 2 minutes ir baigėsi ramiai ir taikiai. OMG, kaip savim didžiuojuosi! Kaip kokia supermama. Iki kito karto 🙂