Kaip latviai skaito Kristiną Sabaliauskaitę, taip galvoju, reikia būti kaimyniškai ir paskaityti geriausią 2013-ųjų Latvijos prozos knygą, tuo labiau, kad vis apie ją paskaitydavau kokių gerų atsiliepimų.

Ši knyga yra autobiografinis romanas. Jame kalbama penkiametės mergaitės Lauros balsu. Žinote, maždaug taip – ką matau, tą sakau. Na, kartais gal ir ne viską pasakau, bet jau mintys tai liejasi upeliais, šaltinėliais. Tai ir skaitosi taip pat greitai ir lengvai, kaip tos mintys liejasi. Vaiko balsu tremtis tikriausiai yra lengviau papasakoti, lengviau ir visas nuoskaudas sugrįžus į vos ne šventą, bet siaubingai niokojamą Tėvynę, išgyventi.

Iš pradžių Laura ilgai ilgai – per visą Sibirą – važiuoja traukiniu. Namo į Latviją. Iš pradžių net keista taip skaityti “į Latviją” – automatiškai skaitosi – “namo į Lietuvą”. Tokia artima toji mūsų istorijos dalis, tokia suprantama, tokia kaip mūsų, tik knygos tokios neturime – vaiko lūpomis kalbančios. O grįžus – mėlynai dažytose traktoriaus padangose žydintys gėlynai, prieškario knygos tvartuose ir kitos sovietinės dovanėlės.

Knygoje vis minima, kad grįžtanti šeima susitarusi nekalbėti apie siaubus, išgyventus Sibire, vis sakoma, kad niekas nepatikės, neįmanoma tuo patikėti, tada geriau ir nepasakoti. Šias eilutes skaitydama vis galvodavau apie tautas, neturėjusias panašių traumų, net negirdėjusių apie tremtis ir sibirus, visus tuos, kuriems Rūta Šepetys parašė “Tarp pilkų debesų” – tarsi jiems tie žodžiai “nepasakosim, neįmanoma patikėti, neįmanoma suprasti”, bet ir kiekvienam mūsų šiltai įsitaisiusių ant sofos ir skaitančių apie šaltį.