2016

best-books

Šiais metais perskaičiau 89 knygas. Su puse. Ta pusė įkris į 2017.

89 knygos yra daug. Pernai perskaičiau 52. Irgi atrodė daug. Galima ir daugiau, pasirodo.

5 knygas perskaičiau angliškai (mažokai, bet, manau, čia dėl to, kad daug vertimų pasirodo labai greitai ir angliškai skaityti tiesiog tingisi… be to, ką noriu angliškai dažniausiai perklausau), 18 perklausytų knygų, 66 lietuviškai, iš jų 21 lietuvių autorių (daug).

Geriausia mano 2016 m. knyga jau atskleista Elenos Ferrante Neapolietiškoji saga. Buvau tiesiog apsėsta šitos knygos!

Geriausia 2016 m. negrožinė knyga D.J.Siegel “Auklėjimas be dramų”.

Geriausia lietuvių autorių knyga: Violeta Palčinskaitė “Atminties Babilonai arba aš vejuosi vasarą”

Geriausias ir vienintelis 🙂 komiksas Gerda Jord “Gertrūda”

Labai geros 2016 m. knygos atsitiktine tvarka:

Hanya Yanagihara “A Little Life”

Marina Stepnova “Italų pamokos”

Liudmila Ulickaja “Imagas”

Yaa Gyasi “Homegoing”

Jaume Cabre “Prisipažįstu”

Irgi geros:

John Williams “Stouneris”

Dave Eggers “Ratas”

 

Aldous Huxley “Puikus naujas pasaulis”

Ross W. Green “The Explosive Child”

Aušra Kurienė “Kaip užauginti žmogų”

Šiais metais perskaičiau daug tokių vidutinių knygų. Norėčiau, kad kitais metais tų vidutinių būtų mažiau. Kad visos būtų labai labai geros. Ir kad būtų daug. Vėl.

Su Naujais!

Su knygingais!

Ačiū, kad skaitot knygas ir mus.

 

 

 

 

 

 

Kelias iš labirinto

kelias

Visai  neseniai rašiau, kad trileriai užknisa. Ypač, kai iš siaubingai išreklamuoto trilerio gaunasi šnipštas. Šitas psichologinis trileris užkniso juodai, nes šiąnakt skaičiau iki 3 ryto. Kažkaip jau lyg ir buvau radusi viečiukę link pabaigos, kad jau būtų galima eit miegot, bet tada pagalvojau, kad dar visai akys nesimerkia, na, o tada jau gavos, kaip gavos. Dabar užtat tos akys merkiasi ir niekas čia jau man nepadės.

Žodžiu, Tedas sėdi prie stalo ir ruošiasi paleisti sau kulką į galvą. Na, dėl to auglio galvoje. Neoperuojamo. Testamentas surašytas, reikalai sutvarkyti. Žinoma, gaila artimųjų, bet. Staiga kažkas beldžiasi į duris. Suktrukdo momentą. Ir dar su tokiu keisčiausiu pasiūlymu- galime susitarti, kad ši savižudybė būtų visai ne savižudybė, o inscenizuota žmogžudystė, na, dėl artimųjų ir taip toliau. Bet dėl to reikia įsijungti į tam tikrą savižudžių ratą – vienas savižudis pagelbsti kitam, tas jau pagelbėjęs trečiam.

Taigi jau nusiteiki skaityti apie dideles neišaiškinamas šaudynes, kurias vis bando pasivyti policija, ir… būni visiškai apgaunama. Atsitokėji trečią ryto. Gerulis.

Visiems pasiilgusiems gero psichologinio trilerio.

P.S. Šiaip ne į temą, bet labai norėčiau ateinančiais metais paskaityti daugiau iš kitų kalbų, o ne anglų verstos literatūros. Tokios, kaip ši.

axat
Frederico Axat

Commonwealth

Viena iš knygų, kuri papuola į visokių geriausių 2016 metų knygų sąrašus. Man irgi patiko, galbūt net labiausiai iš visų Ann Patchett skaitytų knygų. Kiek pamenu, visos jos buvo įtraukiančios ir įdomios, kol skaitai, bet nė viena nenunešė stogo, nors ir buvo geresnės nei vidutinės. Net daviau 4 goodreads.

Šioji, sakyčiau, tokia moderni, sutrumpinta šeimos saga (šeimos sagos man patinka, nesutrumpintos irgi), pasakojama nelinijiniu būdu, kaip tikriausiai turėtų būti pasakojama tradicinė saga. Šokinėjama iš laikmečio į laikmetį, sužinai tai šį bei tą, susiintriguoji ir leki leki į pabaigą (aišku, klausantis audioknygos toli nenulėksi, nebent labai pasigreitinsi skaitytoją).

O viskas prasideda krikštynose, kuriose apsireiškia nekviestas vyriškis, ieškantis priežasties pasiplauti nuo savo trijų mažų vaikų ir nėščios žmonos. Na, vos ne darbo reikalas apsilankyti kolegos kūdikio (svečiui nežinomo vardo ir net nežinomos lyties) tokia proga. Kūdikis tai kūdikis, bet jau kolegos žmonos gražumas, kaip gi taip galima! Akių neįmanoma atplėšt ir, po kelių valandų, jau ir savo lūpų nuo jos, kiek apgirtusios lūpų.

Taip krikštynų varpais prasideda dviejų šeimų griūtis, suformavusi tokį keistą darinį – kaip kad būna dviejų galų troba, tai čia – dviejų galų šeima. Pasibučiavusieji išdavikiškuoju bučiniu kartu turi šešis vaikus, antrosios buvusių dviejų šeimų pusės – tuos pačius, tik atskirai – du ir keturis. Tokia alia extended family – šiandienos kasdienybė, tikriausiai. Ir kaip sako Ann Patchett, vaikai gerai sugyveno, nebuvo, kad nekenčia vieni kitų – greičiau visi nekentė savo tėvų. Toks iš proto vedantis šaršynėlis.

Tai štai šio keisto darinio gyvenimas ir keliauja per knygą – pusę amžiaus bemaž. Kaip kam nusisekė, kas ką nuveikė, kas kur prašapo, kuo susirgo ir kaip kapanojosi iš visokių situacijų, gimė, numirė ir t.t. Žongliruodama tai vienu, tai kitu šeimos nariu, kartais ir kokiu pašalaičiu, autorė nupasakoja visą dviejų galų šeimos istoriją. Įtikinančiai, žavingai. Patiko man. Greičiausiai jau kokia leidykla apsiėmusi versti apie šią dviejų šeimų trobą, t.y. sandraugą.

Nuostabioji draugė

drauge

Žinokit, šiaip aš neskaitau knygų antrą kartą. Bet ši yra mano 2016 m. knyga ir man buvo be galo smalsu ją perskaityti lietuviškai. Kadangi knygų klausiau, žadėjau vis tiek nusipirkti popierines, nes nelabai tikėjau, kad bus išverstos ir išleistos lietuviškai. Pirmoji garbingai keliauja į lentyną. Reikia labiau tikėt.

Ir ji vėl man patiko. Vėl. Kaip gi kitaip.

Mano pirmieji įspūdžiai apie knygą čia.

 

Pijus ir Nikolas

pijus-ir-nikolas

Dar savaitė iki Kalėdų, dar nevėlu skaityti kalėdines knygas. Šiaip, niekada nevėlu, bet gi visada smagu skaityti į temą.

Rebekos Unos knyga “Pijus ir Nikolas” yra pati tikriausia knyga klasikinės literatūros mylėtojams. Na, tiesiog joje nėra nei zombių, nei kryperių, nei kitų šiandienos vaikų aktualijų. Istorija, tiesa, stebuklinga ir be jų, truputį primena Karlsoną, pažiūrėkite į viršelį – berniukai sėdi ant stogo. Nikolas irgi ne šiaip sau susijęs su Kalėdomis, ar ne?

Svarbiausia knygos mintis yra dovanojimas. Dovanojimas ne tik materialių dovanų, bet ir savo laiko, savo dėmesio, savo gerumo – visų nepamatuojamų ir nepasveriamų dalykų.

Knygoje taip pat yra ir religinių užuominų, labai švelnių ir neutralių, tačiau, žinoma, jei nesate religingi ir nenorite aiškinti vaikui, kodėl kažkas gyvena danguje, na, patys suprantate…

Šią knygą skaičiau vakarais, iš pradžių kiek prisibijodama, kad tas klasikinis siužetas nepatrauks ir neįtrauks. O bet tačiau, kaip nereikia turėti išankstinių nuostatų – vaikai puikiausiai klausė, nesiblaškė ir įsivaizduoju, pažiūrėjus iš šono atrodėm kaip koks kalėdinis reklaminis paveiksliukas.

Su artėjančiom šventėm!

Pačios didžiausios dovanos – tos, kurias nuolat nešiojiesi savyje. Mudžiuginti kitą ne mažiausmagu, nei gauti dovaną pačiam.

Primiršta daina

daina

Išgelbėjo mane šita knyga ateities rekomendacijų srityje. Puikiausiai galėsiu rekomenduoti iš serijos “gera ir negrūzinanti” ar panašiai. Bet gerai pagaliau tokią turėti – be didelių filosofijų, geru siužetu, pakankamai intrigos, kad neužmigtum skaitydama. Puikiai tinka atostogoms,ilgiems žiemos vakarams. Ir dar viršelis gražus – kartais daugiau nieko ir nereikia.

Siužetas tai jokia didelė naujiena – paveikslas, kuriame mergaitė žoliauja – Zakui, nelabai nusisekusiam dailininkui baisiai įdomu, kaip čia jis atsirado, kas čia žoliauja ir t.t. Reikia išsiaiškinti. Keliauja į kaimą, kuriame paveikslas buvo pieštas, o kaimai, kaip žinia, turi savas paslaptis. Dailininkai irgi.

 

Augant Kainui: kaip apsaugoti berniukų pasaulį

Negaliu nepaminėti labai svarbaus įvykio knygų pasaulyje – išversta labai gera, prasminga ir akis atverianti knyga “Raising Cain”, kurią labai rekomenduoju visoms berniukų mamoms (ypač toms, kurios neturėjo pusbrolių) ir visiems tėčiams, močiutėms, seneliams, mokytojoms (ypač) ir visiems, susijusiems su vaikais. Mano pernykščiai įspūdžiai apie knygą čia.

Beje, ir viršelis parinktas puikiai.

 

 

 

Nutshell / Kevalas

nutshell

Kritikai savo straipsniuose apie šią knygą kalba apie amžinąją Hamleto problemą, aš, prisipažinsiu, tos problemos nelabai sugalvojau, tikriausiai pakankamai savų tuo metu galvoje sukosi, bet pati Ian McEwan idėja labai įdomi ir negirdėta.

Pagrindinis knygos pasakotojas yra dar negimęs vaikas, esantis savo motinos gimdoje. Be penkių miučių gimimas. Na, o kol negimė, būsimoji mamytė su vaisiaus dėde, taip, taip, savo vyro broliu – turi šiokių tokių nelabai gerų planų, apie kuriuos pilvo gyventojas girdi, jie jam nepatinka, bet niekaip negali įvykių eigos pakeisti. Kol kas negali. Taigi, tupi gimdoje ir nekenčia savo dėdės, gaili savo tėvo, myli savo motiną.

Prisipažinsiu, nebuvo pati geriausia knyga klausymui. Kažkaip taip, vis norėdavos kažką perklausyti iš naujo, todėl nemanau, kad pasimėgavau knyga tiek, kiek ji verta. Žinoma, pati pasakojimo perspektyva labai įdomi, bet kažkaip atrodė, kad į antrą pusę knyga prarado tempą, gal intrigą, nors ir nelabai, net nežinau. Pastebėjau, kad Ian McEwan mane vis pagauna kokiu nors momentu savo knygoje, akimirkos nuotaika – taip ir šioje knygoje man įstrigo momentas, kai būsimoji kūdikio mama suvokia padarius klaikią nesąmonę, kurios, deja, atsukti neįmanoma. Tai va, tas suvokimo momentas… Pagautas

Druska jūrai

druska

Kad rašys tokią knygą, Ruta Sepetys užsiminė, kai Lietuvoje pristatinėjo savo knygą “Tarp pilkų debesų”. Tada, atsimenu, paklausė, kas yra girdėjęs apie “Wilhelm Gustloff”. Rankas pakėlė vios keli žmonės. Aš nepakėliau, nežinojau, kas per vienas. Nė neįtariau. Prisipažinsiu, dėl to ir skaičiau šitą knygą. Dėl pačio istorinio fakto, nes Rutos Sepetys knygose man įdomiausia istorinis faktas ir kaip jis pateiktas amerikiečiams.

Pačios jos knygos parašytos paprasta, neįmantria kalba, viskas aišku ir nieko nereikia spėlioti, na, gal kiek palaukti, kol faktas bus atskleistas. Labai young adult knyga. Ir vis tiek sukasi mintis, kad, kas angliškai parašyta skamba normaliai, išvertus į lietuvių, skamba labai paprastai, labai kasdieniškai, panašiai, kaip bet kokią angišką dainą išvertus į lietuvių, viskas kažkaip subanalėja ir supaprastėja. Tikiuosi, įsivaizduojate, apie ką čia aš.

Taip ir ši knyga. Gerai surašyta, tarsi ruošta filmui kurti. Jokių didelių įmantrybių, suktybių ir didelių netikėtumų. Bet surašyta gerai, skaitosi labai lengvai. Labai patiko, kad pirmajame atvarte yra 1945 m. žemėlapis, su senaisiais miestų pavadinimas, valstybų sienomis, o paskuriniame atvarte – dabartinis. To žemėlapio labai trūko pirmajame “Tarp pilkų debesų” leidime, nežinau, gal vėlesniuose jau įdėtas.

Taigi, puiki knyga paaugliams. Galėtų net būt skiriama per istorijos pamokas visiems, kam įdomu, kam norisi plačiau ir giliau. Visada pagalvoju, kaip tokių knygų trūko mūsų laikais. Manau, kad Ruta Sepetys atlieka labai svarbią misiją pasakodama pasauliui suprantamais žodžiais apie mūsų kraštus ir išgyvenimus, nutylėtus istorijos.