Kritikai savo straipsniuose apie šią knygą kalba apie amžinąją Hamleto problemą, aš, prisipažinsiu, tos problemos nelabai sugalvojau, tikriausiai pakankamai savų tuo metu galvoje sukosi, bet pati Ian McEwan idėja labai įdomi ir negirdėta.
Pagrindinis knygos pasakotojas yra dar negimęs vaikas, esantis savo motinos gimdoje. Be penkių miučių gimimas. Na, o kol negimė, būsimoji mamytė su vaisiaus dėde, taip, taip, savo vyro broliu – turi šiokių tokių nelabai gerų planų, apie kuriuos pilvo gyventojas girdi, jie jam nepatinka, bet niekaip negali įvykių eigos pakeisti. Kol kas negali. Taigi, tupi gimdoje ir nekenčia savo dėdės, gaili savo tėvo, myli savo motiną.
Prisipažinsiu, nebuvo pati geriausia knyga klausymui. Kažkaip taip, vis norėdavos kažką perklausyti iš naujo, todėl nemanau, kad pasimėgavau knyga tiek, kiek ji verta. Žinoma, pati pasakojimo perspektyva labai įdomi, bet kažkaip atrodė, kad į antrą pusę knyga prarado tempą, gal intrigą, nors ir nelabai, net nežinau. Pastebėjau, kad Ian McEwan mane vis pagauna kokiu nors momentu savo knygoje, akimirkos nuotaika – taip ir šioje knygoje man įstrigo momentas, kai būsimoji kūdikio mama suvokia padarius klaikią nesąmonę, kurios, deja, atsukti neįmanoma. Tai va, tas suvokimo momentas… Pagautas
knyguziurkes.com 