Kažkaip nepajutau didelio ryšio su šia knyga, o kaip gaila. Po “Prisipažįstu”, tikrai autoriui visada turiu didelių lūkesčių, kurie niekaip nepasiteisina.
Knygos herojus Ismaelis (su veikėjo vardu susijusios istorijos man tikriausiai buvo gražiausios knygos vietos) gyvena tokį pilką ir neįdomų gyvenimą, kažkaip jam nei ten labai sekasi, nei nesisaka, iki kol vieną dieną jis sutinka savo vaikystės kaimynę, su kuria lyg ir pradeda megztis kažkoks ne pilkas ryšys. Bet atsitinka taip, kad Ismaelis atsiduria ne toj vietoj ir ne tuo laiku, juo ir pasinaudojama, jis laiku nesureaguoja, tad turi reikalų tiek su policija, tiek su sąžine. O paskui viskas staigiai baigias, gal kiek net muilooperiškai, sakyčiau.
Net nežinau, kaip ir vertint šią knygą. Kol buvo tokia gan lyrinė pradžia, gražiai skaitės, bet ėmė kvepėti nuoboduliu, paskui lygtais visiškai staigiai peršokama vos ne į detektyvą, pasikeičia pasakojimo stilius, atsiranda intriga, kuri į galą irgi nei penki, nei devyni, pusiau melodrama. Gal kam nors ir patiks, nemanau, kad ilgai atsiminsiu, apie ką buvo knyga, bet vis tiek ačiū leidyklai “Alma Littera” už dovaną.
knyguziurkes.com 