Šiandien – ypatinga diena. Šiandien knygų žiurkės susitiko akis į akį paplepėti, pasidžiaugti, daug šypsotis ir juoktis. Pasimatymas buvo paskirtas gražioje Klaipėdos pasimatymų vietoje – Teatro aikštėje (mano draugė Renatita vieną kartą mūsų mylimą aikštę pavadino “kažkokiu kiemu”, už ką aš jai iki šiol negaliu atleisti 🙂 ). Taigi susitiko knygų žiurkės ir abi nedrąsiai viena kitai siūlo keisti pasimatymo vietą iš gražios saulėtos aikštės į belangį prekybos centrą su gražiu dideliu knygynu, kuriame už valandos bus kitas pasimatymas – su Andrium Užkalniu. Apie jį jau diskutavome čia ir čia.

Kaip tarėm, taip padarėm, rūkom nurūkom į tą prekybos centrą. Išgėrėm arbatos, pauostinėjom knygas ir prasidėjo antras mūsų pasimatymas, į kurį kartu su mumis atėjo dar keliolika moteriškių. Pasimatymo laikas keistas – penktadienis, 12 h dienos, tai galvojom, ar tik neateisim dviese į tą pasimatymą, bet nieko. A. Užkalnis pasijuokė, kad šiandien turi du pasimatymus, vienas kurių turėjo įvykti Klaipėdos bibliotekoje, bet neįvyks, nes biblioteka apie jį pamiršo. Ot anekdotas.

Knygų “Anglija” ir “Kelionių istorijos” autorius labai įdomiai papasakojo apie tai, kas man seniai jau krebždėjo galvoje, t.y.,  o kaip gi jis pats atsidūrė toj Anglijoj, kad dabar gali mums visa tai pasakoti, ir kodėl gali apie kitas savo keliones pasakoti dar vienoje knygoje. Keliatutojas didysis, išnašų karalius 🙂 . Dar pakalbėjo apie tai, ką mano apie savo knygos išliekamąją vertę (ta išliekamoji vertė kritikams tikriausiai rūpi labiau, nei pačiam autoriui), apie tai, kaip jis gauna Maximos čekius už kiekvieną 100 komentarų po savo straipsniais internete ir t.t., ir panašiai.

Žodžiu, tikrai neprailgo, buvo smagu klausytis sklandžios, nepasipūtėliškos ir nesusireikšminusios kalbos, kurią dar vakare prie keptų baravykų papasakojau šeiminykščiams. Visi klausėsi išsižioję 🙂 O aš kišu savo nekantrybę kuo toliau į kokią galvos kertelę, nes labai laukiu nesulaukiu antros pagal naujumą autoriaus knygos apie Japoniją. Apie Kalėdas bus naujausia knyga apie Angliją, kažkoks patarimų vadovėlis, nelabai supratau, kai išleis, pamatysim. O paskui gal jau ir Japonijos knyga. Dar labiau laukiu tos knygos po autoriaus pasakojimo, kaip jis tą Japoniją explore‘ino.

O moralui pasakysiu, kad eilinį kartą pamačiau, kad nereikia spjaut į šulinį. Niekada. Nes gi rašiau kometaruose, kad nepirksiu tos kelionių knygos, tai spėkit, ar nenusipirkau. Atspėjot. Na, gi neprašysi autografo ant delno. Be to, autorius naują knygą pažadėjo žiurkėms padovanoti, tai mes labai tikimės, kad nepamirš pažado 😛

|grįžus iš pasimatymo|