Privaloma literatūra

Man atrodo, kad knygą, kurią perskaičiau, priskirčiau prie knygų žiurkėms privalomos literatūros 🙂 Nes ta knyga apie knygomanus, knygų kolekcionierius, knygų manjakus. Mažutė knygelė storais vos ne kartoniniais lapais. Verti, verti, vis atrodo, kad praverteisulipusius lapus, o ne, nes lapai tokie stori. Apie jos siužetą beveik viskas parašyta knygos atvarte. Man net atrodo, kad kai viskas aprašyta atvarte, tas mažytis intriguojantis siužetas nėra svarbiausia, kas knygoje – tas siužetas toks rėmas, į kurį autorius surašė mintis apie knygas.

Atvartas: Mįslinga mirtis. Bluma Lenon, Kembridžo universiteto dėstytoja, tampa knygos auka, kai, įsigilinusi į Emily Dickinson eiles, pakliūva po automobilio ratais. Ją pavaduojantis dėstytojas netrukus gauna keistą banderolę – suniokotą, cemento skiediniu aplipusią knygą, Joseph Condrado romaną “Šešėlio linija”, atsiųstą iš tolimojo Urugvajaus. Ieškodamas sąsajų tarp kolegės mirties ir knygos, jis griebiasi vienintelės nuorodos. Bluma šią knygą buvo užrašiusi Karlosui, vienos nakties meilužiui, su kuriuo susipažino kongrese kitapus Atlanto. Gavęs kongreso dalyvių sąrašą, dėstytojas išvyksta į Urugvajų ieškoti mįslingojo Karloso. Pasirodo, kad Karlosas Braueris – užkietėjęs bibliofilas, surinkęs daugybę inkunabulų, neįkainojamų knygų, dėl kurių varžėsi daugelis kolekcionierių.

Vieno vakaro skaitymo knygelėj greit sužinosite, kas atsitiko Karloso knygoms (nes jos tikriausiai čia svarbiau, nei pats Karlosas).

Keletas eilučių iš knygos, tokių labai pažįstamų:

Ne sykį laužiau galvą svarstydamas, kam laikau knygas, kurios galėtų man praversti nebent tolimoje ateityje, mano kasdieniams poreikiams svetimus veikalus, nors, kartą perskaitęs, daugelį metų jų nebeatsiversiu. Ko gero, niekada! Tačiau, kaipgi galėčiau nusikratyti “Protėvių šauksmo”, neužverdamas tų kelių į vaikystę”, arba “Graiko Zorbos”, ašaromis paženklinusio mano paauglystę, “Dvidešimt penktosios valandos” ir daugelio kitų, senų seniausiai nutremtų ant viršutinių lentynų ir vis dėlto sveikų ir nebyliai dėkojančių man už šventą ištikimybę.

Pažinojau vieną klasikinių kalbų dėstytoją, kuris tyčia ilgai plikydavo kavą virtuvėje, idant svečias galėtų pasigrožėti knygų nugarėlėmis lentynose. 🙂

Pasiskolinu iš Borcheso pusę sakinio: biblioteka – tai laiko vartai.

O ar esate pastebėję “takelius” tarp puslapyje išsidėsčiusių žodžių? Knygoje ir apie tai, bet nebecituosiu, nes jau būsiu perrašiusi visą knygelę. Nusipirkau ją Vagos knygyne už šešis trisdešimt 🙂 Ir džiugu ir graudu dėl tokios kainos. Ką tu dabar skaitai, gal atradai kokį šedevrą?

|popieriniam name|