Pamiršta Nerija

Kokias dešimt vaikystės vasarų esu leidusi Nidoje. Poilsiniai kelialapiai gauti iš tėvelio darbovietės garantuodavo, jog vasara jausis be galo ilga ir smagi. Kasdien pėstute eidavome tuo ilgu keliu prie jūros, pakeliui dar pastovėdavome eilėje prie laikraščių ir mano sesei nupirkdavom žirnių, nes ji dėl jų iš proto ėjo.

Jau esu čia rašiusi apie mano meilę Nidos bibliotekai ir jos bibliotekininkei, kuri visada mielai mane sutikdavo ir į kortelę surašydavo mano į pliažą skaityti tempiamas knygas.

Tiems, kuries lankosi Nidoje, pažįstamas tas magiškas Nidos jausmas: kai protas atrodo labai šviesus, kai kvėpuoti lengva, kai baltos vėsios paklodės vakare maloniai prisiglaudžia prie įdegusios odos, kai suoliukai prie marių esti pati gražiausia vieta žemėje, kai pačia nieko, visiškai nieko nereikia, nes, atrodo, jog viską turi čia ir dabar.

Būtent dėl to jausmo užsinorėjau perskaityti prieš porą mėnesių išleistą Roko Flick knygą “Šiaurės Sachara: romanas apie pamirštąją Kuršių Neriją”.  O jau viršelio gražumas! Nidiško mėlynumo namas kopose… Sėdžiu ir grožiuosi.

Knygos pagrindinis herojus Martynas Lukeitas- dailininkas impresionistas (išgalvotas, tačiau knygoje yra ir neišgalvotų asmenybių), diena po dienos nesustodamas galintis tapyti Nidą.

Pasakojimas apima laikmetį tarp  XIX amžiaus pabaigos ir XXa vidurio, kai Nida buvo tapusi meninkų traukos centru. Ir per Martyno gyvenimo prizmę autorius Rokas Flick pasakoja liūdną Prūsijos istoriją.

Būtent ta istorija, tas nostalgiškas dingusios Prūsijos liūdesys, Neringos ir Klaipėdos krašto aprašymai ir yra knygos stiprioji pusė. Neabejotinai autorius daug dirbo su istoriniai faktais, daug skaitė, ko gero, lankėsi archyvuose ir pan. Tačiau dažnai tie aprašymai yra labai didaktiški, lyg paimti iš enciklopedijos. Jie galėju būti inkorporuotį į tekstą šiek tiek naturaliau, kad skaitant nesirodytų, jog tai beveik vadovėlinis tekstas.

Antras gerokai erzinęs dalykas tai buvo tai, kad visos moterys negalėjo atsispirti tam gražiam, dailiai nuaugusiam Martynui, ir krito po jo kojomis. Tai man pasirodė nelabai tikėtina, juolab kad tas Martynas nebuvo labai charizmatiškas, bet vien dėl jo išvaizdos moterys dėl jo nesustodamos dūsavo. Kuriami moterų paveikslai man pasirodė šiek tiek paviršutiniški ir šabloniški, nors yra ir išimčių, pavyzdžiui Martyno krikštamotė Ilzė. Žinoma, knygos pagrindinis herojus yra Martynas, bet šiek tiek gilesni, o ne probrėkšmiais švystelintys moretų portretai būtų, mano nuomone, sustiprinę ir pačio Martyno paveikslą.

Trečias nepatikęs dalykas tai gana negrabiai aprašytos sekso scenos, ypač tos, kurios yra visai nemotyvuotos, nes nei veiksmą “stumia” į priekį, nei suteikia kažką svarbaus veikėjams, toje scenoje dalyvaujantiems. “Pagaliau liko tik su perregimu apatinuku, pro kurį matėsi gražų apvalų užpakaliuką aptempusios šilko kelnaitės” arba “Užčiaupęs  savo lūpomis jos lūpas, proo kurias veržėsi šauksmai ir dejonės, iki pabaigos atliko savo vyriškos prigimties darbą” arba “Jo, pusamžio vyro, pasididžiavimas nerimastingai veržėsi pro chalato skverną” arba “Ana Luiza, išsiilgusi geidžiamo vyro kūno, nugalėjusi įgimtąjį moterišką drovumą, buvo labai aktyvi“.

Grįžtu prie teigimų knygos pusių ir manau, jog autoriu pavyko perduoti Martyno Lukeito identiteto problemą: kas jis? Prancūzas? Prūsas? Lietuvis? Už kokią Tėvynę kare kovoja Martynas? Už savo? Knygos autorius Rokas Flick pasakoja, jog šitą dilemą pats išgyvena, ir turbūt todėl tos Martyno mintys yra tokios autentiškos

Man kaip klaipėdietei ypač patiko Memelio aprašymai, kur minimos puikiai pažįstamos vietos: Biržos tiltas, DanGė 🙂 , Teatro aikštė…

Summa summarum, tam, kuris turi sentimentų Kuršių Nerijai, Memeliui, kurį domina šio krašto istorija, knyga neabejotinai bus prie širdies, bet atmetusi savo meilę Kuršių Nerijai, drįstu teigti, jog kaip romanas (savo pasakojimo tradicija kažkiek primenantis, pavyzdžiui, I.Simonaitytės kūrybą) galėjo būti ir labiau nušlifuotas.

K.Ž.G

Ant viškaus 2

Apči… Čia tiek dulkių, voratinklių ir visokių kitų neįvardijamų šlykštukų, pro kuriuos man tenka prasibrauti iki knygų spintos, pačios knygos po dar vienu tokiu sluoksniu. Atsidariau langą, kad būtų daugiau oro. Pro jį gerai girdėjosi mama: “Kur tu ten įlindai? Ką ten veiki, nu, nulipk pagaliau, man reikia močiutei padėti!”. “Aš tuoj (rytoj)!”.

Einu link spintos, ant kėdės knyga “Paauglys”. Atverčiu –

Dvidešimties metų senumo priešybės –

Keletas tarybinių vaizdelių:

Šitas super - net negalvojau, kad Lietuvos TSR buvo katalikų...
Ką veikė kolūkiečiai 1978 m.? Žiūr kitą nuotrauką 🙂
Iš pradžių apie ideologiją, paskui apie ūkį, na, pabaigai apie laisvalaikio praleidimo būdus 🙂
"Šluotą" prenumeruodavo mano a.a. senalius (taip vadinom senelį)
Jei būtų elektros 🙂
1977 m. knyga apie emigraciją. Įdomu, ką galėjo rašyti tais metais sugrįžęs į Didžiąją tėvynę?

Ne apie didvyrius daina...
Tarp daugybės religinių knygų

Ir visokios kitos, senos.

Senelio brolio kunigo filosofinės
Su tokiom kainom kampučiuose
Ir tokiais įspaudais
Tarp dulkių ir voratinklių
hmm
Skaitymas su paveikslėliais
Vade Mecum
Vokiškai lotyniška

To be continued

|tikra palėpės knygų žiurkė|