Apie driežų uodegėles

Iškankinau šitą knygą tiesiogine šio žodžio prasme. Ir mane jinai iškankino. Ir jau praėjo pora dienų, dar viena knyga perskaityta, lyg jau viskas apvirškinta, bet aš tikriausiai taip ir likau neatradusi šio autoriaus genialumo ir visų tų dalykų, dėl kurių jam buvo įteikta krūva premijų. Bet taip pat keista, nes vis tiek dar noriu perskaityti ir kitą išverstą Juan Marse knygą – Merginą aukso kelnaitėmis (nes toks intriguojantis pavadinimas!).

Sunku rašyti apie knygą, kuri tokia mano gal nesuprasta liko. Prisipažinsiu, gal kokį šimtą kartų norėjau ją nutrenkti į šoną, bet vis kentėjau kentėjau, tikėjausi, kad pabaiga išgelbės. Aišku, smalsu buvo, kokia ta pabaiga knygos, kur nieko kaip ir nevyksta, kur diena iš dienos berniūkštis bando atsikratyti besimezgančia motinos ir policininko, tiriančio jo tėvo bylą, draugyste. Tiesa, knygos sukirpimas gan įdomus –  berniukas šnekasi su savo dar negimusiu broliu, mato visokias vizijas ir kalbais su tų vizijų veikėjais, tikriausiai jau žuvusiu tėvu, bet man pasidarė nuobodu tris šimtus puslapių apie tai skaityti. Bet vis dėl to nesigailiu, kad iki pabaigos perskaičiau – sužinojau kaip baigėsi, o pabaiga taip kaip ir uždėjo kūriniui mažą karūnėlę – kad karūnavo būtų per skambiai pasakyta.

Knyga šiek tiek primena asociaciją su mintimi, kuri yra filmuose „Bėk, Lola, bėk“ arba „Dėmesio, durys užsidaro“. Apie tą momentą, kuris istorijos baigtį pakreipia visai kita kryptimi. Kas būtų, jeigu… Kas būtų, jeigu policininkas būtų ir toliau kaip jau tapo įprasta gurkšnojęs savo dovanotą kavą su raudonplauke, berniuko motina?

Ne mano knyga, bet autorių gal dar bandysiu, jei knyga pateks į rankas.

|žiurkės uodegėlė|

Knyginė atostogų Klaipėdoje pusė

Turiu vieną grįžimo iš Lietuvos atgal į Švediją tradiciją.

Kadangi tada būnu liūdna ir savęs labai gailiuosi, tai nusiperku žiauriai daug saldumynų ir skaitau kokią nors knygą lietuvių kalbą.

2007 ųjų vasarą valgiau “Milky Way” ir skaičiau L.Weisberger “Ir velnia dėvi Pradą”.

Po šių metų Velykų išsiskyrimą gardinau knyga apie V.Kernagį, o prieš porą dienų grįždama po gražių atostogų ir dar gražesnių mažosios sesės vestuvių valgiau Ferrero Rocher sokoladą ir skaičiau Roko Flick “Šiaurės Sachara- romanas apie pamirštąją Kuršių neriją”

Kaip matosi iš knygų krūvos “prasinešiau” po knygynus: buvau ” Vagos” knygyne H.Manto gatvėje, buvau “Vagos” knygyne “Studlende” (pirmą kartą , gerai apsipirkau “Baltų lankų knygyne” (kur dar ir į susitikimą su rašytoju A. Užkalniu nuėjau).

Daugiausia kartų buvau užėjusi į “Pegasą” “Big” prekybos centre ir vieną kartą buvau užėjusi į antikvariatą priešais Frydricho pasažą. Dar pasirinkau keletą knygų iš tėvų bibliotekos

Ypatingai noriu padėkoti “Pegaso” pardavėjoms, nes jos manęs iš knygyno neišvijo nei tada, kai mano trupinukas pradėjo iš lentynų mesti knygas ir džiaugsmingai šūkauti, nei tada, kai jis sėdėdamas ant savo tėvelio pečių įsigudrino nutraukti nuo lubų nuleistą reklaminį  plakatą.

Mano įspūdžiai iš Klaipėdos knygynų

  • Biografijų mada dar nepraėjo. Ar tikrai bent vienas žmogus (išskyrus knygos rašytoją) yra pagalvojęs, jog labai labai norėtų perskaityti brolių Lavrinovičių biografiją? Jie įdomu, tai “ant dienų” ir Žydrūnas Sabvickas išleis savo biografiją. 
  • Vis stebėjausi leidžiamų knygų storumu. Angliškieji ir švediškieji knygos leidimai kažkodėl būna mažesni.
  • Kai su žiurkele L buvom susitikusios “Baltų Lankų” knygyne, pamačiusi savipagalbos ir visokios ten ezoterikos skyrių, pradėjau akis vartyti. Garbės žodis, prie tokio kiekio tokių knygų esu nepratusi.
  • Smagu, kad iš naujo išleidžiama daug klasikos. “Ponia Bovari”, “Doriano Grėjaus portretas” – labai pagirtina!
  • Taip ir neradau J.Joyce “Ulisas” pirmosios dalies. Knygynuose tik antroji dalis stovėjo lentynose.
  • Pardavėjos paslaugios ir tuoj puola ieškoti ieškomos knygos lentynose ir duomenų bazėse. Bet viena pardavėja man gana griežtokai kažkodėl prisakė nestovėti tam tikroje “Vagos” knygyno vietoje, kai aš bandžiau pamatyti už prekystalio sudėtas “papigintas” knygas
  • Didžiausias pasipiktinimas-  knygynuose norėta, jog aš sumokėčiau už maišelį. Na jau ne. Griežtai NE! Jei perku knygų už daugiau nei šimtą litų už tą maišelį iš principo nemoku nė cento.

K.Ž.G

Prancūziškas žavesys

Prisipažįstu, jog esu frankofilė. Croissant, Paryžius, F.Sagan, Le Fabuleux Destin d’Amelie Poulain – mano galvoje pilna visokių gal kiek stereotipinių prancūziškų vaizdinių. Mano kolega prancūzas Philippe baisiausiai juokiasi iš mano prancūziškų fantazijų 🙂

Le Fabuleux Destin… yra vienas pačių pačių gražiausių mano matytų filmų, nes tas Paryžius parodomas TAIP, kad atrodo, jog tai kita, daug spalvingesnė ir gražesnė planeta nei ta, kurioje gyvenu.

Tame filme vaidina Audrey Tautou, kuri vaidino ir mano ką tik perskaitytos A.Gavalda knygos “Tiesiog drauge” ekranizacijoje. Ir nors Audrey man patinka, šįkart ji man labai puikių jausmų nesukėlė, nors filmo dar nemačiau.

Paprasčiausiai švedų leidėjai išleido knygos pocket variantą su baisiu viršelu, jie paprasčiausiai uždėjo nuotrauką iš filmo. Aš nesu didelė “filminių” knygos viršelių priešininkė, bet šįkart tas viršelis mane nervino, nes estetinis sprendimas labai labai nekokybiškas.

O pati knyga yra žavi , pilna “feel good” jausmo. Veikėjai šilti, žmogiški, su visais savo “pričiūdais”, gal todėl tokie artimi.

Camille, kuri  dirba valytoja, bet turi nuostabų talentą, gyvena kartu su neurotišku, nedrąsiu mikčiojančiu aristokratu Philibert  ir mergišiumi Franck, vėliau prie jų dar prisideda  ir Franck močiutė Paulette. Veiksmo scena fantastiškai gražus ir didelis butas Paryžiuje, kur keturi veikėjai randa vienas kitame atspirtį ir pagalbą.

Man ypač patiko tai, kad knyga nepiešia vien tradicinio laimės įsivaizdavimo : vyras ir moteris, tarp jų meilė, o po to “laimingai iki pat galo”(nors to irgi yra, o knygos pabaigoje gal net per daug cukruotos ružavos meilės ). Autorė pasakoja, kad džiaugsmą gali teikti ir kitokios musų gyvenimų konstaliacijos, jog bėgimas nuo vienatvės nebūtinai reiškia buvimą dviese, jog be meilės yra ir graži draugystė.

Džiaugiuosi, jog knygą skaičiau švediškai, nes pamačiusi jos leidimą lietuviškai (viršelis tai labai smagus), o tiksliau to leidimo kainą (apie 50 litų) padėjau knygą atgal į lentyną. Pasikalbėjoms su kolege žiurkele L telefonu apie kainas ir pasirodo,jog mes abi neskaitome knygų, kurių kaina virš 40 litų, nes iš Amazonės galima parsisiųsti daug pigiau.

Bet jei kokia gimtadienio proga draugui ar mamai ieškotumėte šiltos, mielos knygos, drąsiai pirkit “Tiesiog drauge”.

K.Ž.G