Apie driežų uodegėles

Iškankinau šitą knygą tiesiogine šio žodžio prasme. Ir mane jinai iškankino. Ir jau praėjo pora dienų, dar viena knyga perskaityta, lyg jau viskas apvirškinta, bet aš tikriausiai taip ir likau neatradusi šio autoriaus genialumo ir visų tų dalykų, dėl kurių jam buvo įteikta krūva premijų. Bet taip pat keista, nes vis tiek dar noriu perskaityti ir kitą išverstą Juan Marse knygą – Merginą aukso kelnaitėmis (nes toks intriguojantis pavadinimas!).

Sunku rašyti apie knygą, kuri tokia mano gal nesuprasta liko. Prisipažinsiu, gal kokį šimtą kartų norėjau ją nutrenkti į šoną, bet vis kentėjau kentėjau, tikėjausi, kad pabaiga išgelbės. Aišku, smalsu buvo, kokia ta pabaiga knygos, kur nieko kaip ir nevyksta, kur diena iš dienos berniūkštis bando atsikratyti besimezgančia motinos ir policininko, tiriančio jo tėvo bylą, draugyste. Tiesa, knygos sukirpimas gan įdomus –  berniukas šnekasi su savo dar negimusiu broliu, mato visokias vizijas ir kalbais su tų vizijų veikėjais, tikriausiai jau žuvusiu tėvu, bet man pasidarė nuobodu tris šimtus puslapių apie tai skaityti. Bet vis dėl to nesigailiu, kad iki pabaigos perskaičiau – sužinojau kaip baigėsi, o pabaiga taip kaip ir uždėjo kūriniui mažą karūnėlę – kad karūnavo būtų per skambiai pasakyta.

Knyga šiek tiek primena asociaciją su mintimi, kuri yra filmuose „Bėk, Lola, bėk“ arba „Dėmesio, durys užsidaro“. Apie tą momentą, kuris istorijos baigtį pakreipia visai kita kryptimi. Kas būtų, jeigu… Kas būtų, jeigu policininkas būtų ir toliau kaip jau tapo įprasta gurkšnojęs savo dovanotą kavą su raudonplauke, berniuko motina?

Ne mano knyga, bet autorių gal dar bandysiu, jei knyga pateks į rankas.

|žiurkės uodegėlė|