Moteris, kuri laukė

Labai patiko. Nedidelė knyga, vieno gero vakaro skaitinys. Tokia labai makiniska. Labiausiai mane patraukusi savo jausmų išjautimu, taip giliai griebiančiu – lig gyvuonies, lig pašaknų.

Ir vėl ta nesibaigianti bekraštė Rusija, šį kartą tai tikrai tos Rusijos pats pakraštys, šiaurė. Dvidešimt šešerių vyrukas atvyksta aprašinėti šiaurės kaimo papročių, tik kad tų papročių ne kas belikę, nes kelioms likusioms babuškoms paskutiniai svarbiausi prisiminimai apie prieš kelis dešimtmečius pasibaigusį karą, kuris nusinešė brolius, vyrus, sužadėtinius. Vieno tokio sužadėtinio laukia Vera. Prisižadėjusi į karą išvežamam mylimajam vos šešiolikos. Vienintelio šūksnio “grįšiu” pririšta laukti. Visi priprato prie jos vienatvės ir atsidavimo mirties laukiančioms babuškoms, visi seniai patikėję jos laukimo legenda. O iš tikro, ar ji laukia?

Apie tai ir papasakos jaunasis atklydėlis. Papasakos, išjaus, prisipažins, bėgs, bijos, fantazuos. Neįtikėtinai meistriškai pavaizduoti jaunuolio ir nebejaunos moters santykiai, tos nebejaunos moters gyvenimo istorija, jaunuolio mąstymo klišės apie tą nebejauną moterį, vis jį nustebinančią, sulaužančią jo įsivaizdavimus, brandinančią – jį.

Makine man tikras jausmo rašytojas (“Juokas truko ilgai, jį palaikantys prunkštelėjimai darėsi vis dirbtinesni. Mes stengėmės, kad linksmumas dar nesibaigtų, nes žinojome, kad liūdesys visai čia pat.”). Net nenoriu bandyt perrašyt tuos jo išjautimus – paskaitykit.

Dar pora citatų, nes knyga vieną dieną atiteks mūsų blogo skaitytojams – taip susitarėm su ją dovanojusia Tyto Alba (ačiū dar kartą). Tai išsirašysiu citatas čia, nes nebus mano knygų lentynoj.

Kvaili sutapimai visada pačiu laiku atskleidžia nežmonišką žmogaus veiksmų absurdiškumą.

Ir šitas toks nuostabus vaizdas – tiesiog stovi akyse:

O vieną rytą ore pasklido mūsų abiejų “Ak!” garas – tąnakt nukrito visi lapai, iki paskutinio bronzinio lapuko. Nuplikusios juodos šakos tarsi driežai išrantė akis rėžiantį žydrą dangų. Mes priėjome, nė vienas neištarėme tokiu atveju įprastų frazių (“Grožis trumpalaikis…”). Leisdamiesi prie kranto pamatėme, kad vandenyje visas varinis nubyrėjusių lapų spindesys virto danguje išskydusia mozaika. Juodas, lygus vanduo ir raudona auksuota inkrustacija. Mozaika, nuo lengvo vėjelio vis platėjanti, virto apverstu skliautu, galinčiu apgaubti visą ežerą. Žvilgnį traukte traukė begalinė platybė. Atsirado kitoks, naujas ir neįprastas, grožis, puošnesnis nei ankščiau, dar gyvesnis po rudeninės mirties.

|lapelis juodam vandeny|