“Aš prisipažįstu, kad esu šito blogo addict”, – taip galėčiau sakyti anoniminių knygų žiurkių susitikime. Paskutiniu metu neturiu internetinio ryšio – kas yra labai gerai, nes galiu daugiau laiko skirti skaitymui, bet kartu labai blogai, nes esu taip toli nuo savo blogo, kad nerandu sau vietos, nežinodama, kaip gyvena mano ir KŽG postai, mūsų skaitytojai ir taip toliau ir panašiai. Norisi nors akies krašteliu į jį žvilgtelėti ir nors vieną žodelytį, patį trumpiausią parašyti, bet ir tingisi dėl to kokius penkiolika km važiuoti. Na, vieną vakarą tai tikrai pasijaučiau biški atsilikusi knygų žiurkė, nes kaip aš iki šiol nesugalvojau, kad visą tai galiu padaryti savo telefone (na, iki šiol man telefonas buvo skirtas skambinti ir kukulius fotografuoti :)), bet dabar jis labiausiai skirtas žvilgtelėjimui, kaip gyvena knygų žiurkės. Tikra priklausomybė, nei pridursi, nei atimsi…

|AA|