Tryniausi tryniausi palei savo knygų lentynas tris dienas nesugebėdama išsirinkti knygos, kol galiausiai išsitraukiau Jozef Weyssenhoff “Sabalas ir panelė”.

Knygos anotacijoje rašoma “Rašytojas vaizdingai pateikia dvidešimtojo amžiaus pradžios Rytų Lietuvą, turtingus miškus, gyvūnus ir paukščius. Itin daug dėmesio skiriama medžioklės ir gamtos aprašymams.”

Anotacija nemeluoja- išties gamtos aprašymai gražūs, kartais net tokie labai jau impresionistiški. Net medžioklė neatrodo kruvinas reikalas, o kažkoks gražus romantizuotas ritualas. Bet jei atvirai, tai tie labai gražūs gamtos aprašymai kartais per saldūs man pasirodė. “Anykščių šilelis” padauginus iš dešimt.

Ir žinoma, knygoje yra tokia labai jau tradicinė lietuviška (lenkiška) meilės istorija. Jūžintų dvaro savinikas Mykolas Rajeckis susitinka gražią valstietę Uršulę, ir iš anksto aišku, jog nieko gero iš tos meilės. Dėl savo padėties Rajeckis nieko negali pasiūlyti Uršulei, na gal  tik vieną kitą slaptą bučinį ir pažadą, jog pavasarį vėl atvažiuos.

Uršulė per žiemą net išmoksta lenkiškai kalbėti, o Rajeckis net nepasivargina nupirkti jai naują medlikėlį, nes savąjį Uršulė atidavė Rajeckiui.

Suprantu, kad laikai tokie buvo, kad dvaro savininkui su valstiete tuoktis buvo tabu, bet niekaip negalėjau nustoti erzintis dėl tos baisios nelygybės, tos nevienodai rizikingos meilės, dėl to, kad jei tokie dalykai iškiltų į viešumą, jis nieko neprarastų, o ji?

Arba kaip jums tokia jų santykius aprašanti citata “Misius prisiartino prie Uršulės ausies ir tarė antrindamas liepai: – Pabučiuok mane be prievartos“?

Gerai, kad kito knygoje aprašomo ponaičio Stanislovo Pucevičiaus  stuburas ne sviesto minkštumo buvo, kitaip būčiau knygą turbūt i kampą nutrenkusi, bet ne todėl, kad ji bloga, o todėl, jog labai erzinausi dėl tuometinių laikų ir papročių.

Tad nukreipiau dėmesį nuo tos labai jau, mano akimis žiūrint, plokščios ir numatomos meilės istorijos ir daugiau mėgavausi idealizuotais gamtos aprašymais.

“Tuo tarpu pažadintas miškas jau buvo prisipildęs šilto saldumo. Jau nebaugino tankmės, dabai neriniuotai permatomos, negrasino laukymių prarajos, lengvai apienamos dieną, pažymėtos kailiniuotomis rūdimis, ryškiai geltonai rožiniais liaudiškais ornamentais ant žalio pagrindo. Jau nesproginėjo po mišką staigūs, aistringi šaukimai ir sparnų plazdenimai, per nurimusį lapų ir spyglių potvynį surdina plaukė koncertas, kaip melodingas vėjas, jungiantis smulkių paukštelių džiūgavimą, nesuprantamą medžiotojui, todėl saugų; prie senų kamienų statmenai prigludę būgnijo geniai. Ir jau raudo medžių viršūnės, virš jų sidabrinis mėlis šaukė į begalybę šviežią ir džiaugsmingą erdvę.”

K.Ž.G