Mano knygų šimtas (32): skrydžio baimė

Ant knygos parašyta: 1973 metais pirmą kartą išleista novatoriška, nevaržoma Izadoros Ving istorija ir jos laisvo skrydžio troškimas sukėlė nacionalinę sensaciją. Ji kurstė svajones ir kėlė ginčus. Henris Mileris The New York Times palygino ją su populiariu savo paties kūriniu „Vėžio atogrąža“ ir išpranašavo, kad „ši knyga įeis į literatūros istoriją… jos dėka moterys suras savo vietą literatūroje ir padovanos mums puikias sekso, gyvenimo, džiaugsmo ir nuotykių sagas.“
Knyga, kurios buvo parduota daugiau kaip 20 milijonų egzempliorių, tapo ypatingu kultūros reiškiniu. Šiandien, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų, revoliucingasis romanas „Skrydžio baimė“, pasakojantis apie savęs ieškojimą, išsilaisvinimą ir moters brendimą, tebėra toks pat aktualus.

Ryžausi skaityti šitą knygą dėl Henrio Milerio komentaro – niekaip jo paties atogrąžų neprisiruošiu paskaityti, tai bent kažką, ką jis gerai įvertino. Ir knyga man patiko. Mane labai stebino, kaip tai, kas parašyta, kai manęs dar net nebuvo ant šio svieto, yra aktualu šiandien. Na, moters buvimo šiame pasaulyje aktualija, kai moteris neranda sau vietos, nežino, nesupranta, niekur nesijaučia gerai. Kadangi knyga tokia šiuolaikiška, tai bandau suvokti, kaip jautėsi to meto skaitytojai skaitydami, kokį ažiotažą ji sukėlė, kai buvo išspausdinta – davatkėlės tiesiogine žodžio prasme turėjo plaukus nuo galvos nusirauti ir dar autorei nurauti.

Kuo toliau, tuo labiau tikiu, kad mums su KŽG reikia važiuoti į Goteburgo knygų mugę, nes šiais metais Erica Jong atvažiuoja. Knygų mugėje ji pristatys savo memuarus Seducing The Demon. Aišku, jei turėčiau šitą knygą dabar pat pulčiau ją skaityti. Dabar tai teks pakentėti iki kito pirkimo iš Amazonės.

Erica Jong

 

|mėgstanti skristi|

Betvarkė knygyne

Klaipėdoje dažniausiai einu į Vagos knygyną Studlende (klaikus prekybos centro pavadinimas, kas tokį klaikų sugalvojo?), nes ten man dabar arčiausia. Taigi, einu duonos ir pieno, parsinešu knygą. Smagu. Taigi, prieš kelias dienas užėjau į knygyną ir nustėrau – nieko nesuprantu, kažkaip viskas atbula ir keista, neįprasta. Iš pradžių nesuprantu, kas atsitiko, o paskui pamatau, kad perstatytas “baras” su pardavėjom: iš vienos vietos knygyno kampe, į, na, kaip čia pasakius, na, perstatytas ant įėjimo į knygyną. Aš greitai akimis perbėgau pasikeitimus ir ką matau, kad mano mėgstamiausios lentynos su nukainotomis knygomis yra tiesiai pardavėjoms už nugarų. Žodžiu, jei aš ne nuotaikoj klausti pardavėjos, ar galėčiau pasikuisti jai už nugaros, tai tada viskas, aš tiesiog neinu kuistis tarp tų knygų ir namo nešuosi tik duonos ir pieno. Liūdesys. Tai va, bet kadangi šiandien aš drąsi, tai klausiu pardavėjų, kas atsitiko. Vargšės pardavėjos susiėmusios už galvos tik ir laukė šito klausimo. Žodžiu, atvarė ponas Vagos dievas generalinis direktorius (kaip sako Vagos puslapis, tikriausiai ponas V. V. P.) ir įvedė tvarką, nes nusprendė, kad kažkas knygyne negerai. Tai viskas buvo perstatyta ir pasidarė gerai – dabar pirkėjas gali nusisukti galvą. Labai logiška kasą padaryti ant įėjimo/išėjimo – tada pirkėjai vaikšto aplink kasą ratais ir tada kasa su visu aparatu ir pinigais yra labai “saugi”. Pardavėjos guodėsi, kad ir taip vos spėja vagis gaudyti, nes apie aštuoniasdešimt procentų knygyno lankytojų ateina su visai kitokiais tikslais, vagys ateina net su specialiais užsakymais pavogti vieną ar kitą knygą. Žodžiu, ant Marijos žemės kaip visada – direktoriaus diktatūra ir jokio atsižvelgimo į darbuotojų nuomonę ir patogumą pirkėjams, na, dažnai ir sveiką protą… Pardavėjos prašo pirkėjų, kad jie internetu parašytų atsiliepimus apie naująją tvarką, gal kas nors pasikeis, t.y. atsikeis atgal. Taip ir padarysiu.

|pasimetusi knygyne|