Ach, tos lietuviškos knygos… Na, gerai, pabandysiu papasakot, kas čia mano galvoj sukas, nors ir labai sunku.
Su šita knygute susipažinau Tyto Albos pristatyme, apie kurį rašiau čia. Knyga apie emigrantus, dabar gi nereta tema, ar ne? Skirtumas tik toks, kad ta emigracija kiek kitokia – ne į Airiją, Angliją, Ispaniją ar Amerikę – į Prancuziją gi lietuviai važiuoja rečiau, na, bent jau man taip atrodo. Skaičiau, skaičiau ir, žinai, labai sunkiai man statėsi filmas šios knygos (na, taip paprastai būna, kai skaitau – statau filmą, piešiu veikėjus, įsivaizduoju aplinką). Vis po akim maišėsi prancūziška Ežio elegancija, atrodė, kad vietomis filmas filmuojamas ant tos pačios ežio juostos, o žiūrint, tai vienas iššoka, tai kitas filmas, taip ir makalavosi man normalių vaizdų nesudarydamas.
Yra ir labai įdomių, įdomiai išjaustų vietų ir visai ne tų, kur citatomis knyga pristatoma ant viršelio ir visur kitur. Ten taip skaudžiai pasijunta tos ilgos ilgesio kojos, tas priklausymas niekur arba nepriklausymas visur.
Žinai, ką? Tegul keliauja rytoj knyga pas emigrantę Giedrę, tegul ji pamatuoja tas kojas ir įvertina.
|kojos be ilgesio|
knyguziurkes.com 
Perskaičiau ištraukas. Turiu pasakyt, kad man labai patiko! 🙂
Tai skaityk visa knyga. tikrai nera bloga.