Sniego karalienė

Kasdama sniegą sugalvojau šito įrašo temą.

Kai su sese buvom mažos, mums labai dažnai buvo skaitoma H.C.Andersen “Sniego karalienė” (ilga pasaka, tai ilgai nereikėdavo miegoti 🙂 ), tai mums ji viena mylimiausių yra.

O plokštelę su visomis filmo “Тайна Снежной королевы” dainomis mintinai ir dabar tebemoku. Алиса Фрейндлих suvaidino visai tokią nebaisią, o labai žmogišką sniego karalienę (nors man tikroji sniego karalienė turi būti daug daug rimtesnė ir piktesnė)

 

Vienąkart vienas berniukas pavadino mane sniego karaliene, nes aš, anot jo buvau, pasikėlusi. O aš tai baisiausiai apsidžiaugiau taip pavadinta- juk tos sniego karalienės TOOOOKIOS įspūdingos!

Labai noriu nusipirkti  šitos pasakos leidimą su Vladislav Yerko iliustracijomis. Siūlau pasigerėti

 

 

 

 

K.Ž.G

Arba…arba…

Mano dabar skaitomos G.G.Marquez knygoje “Meilė choleros metu” aptikau štai ką

 

Scenarijus numeris 1

Knygos autoriu G.G.Marquez sugalvojo padaryti man siurprizą. Naktį, kai mes visi jau miegojom, jis lėktuvu per Bogotą, Londoną ir Kopenhagą atskrido į Švediją. Per pūgą iš Hertz išnuomota mašina atvažiavo iki mūsų kaimelio, lyg patyręs vagis tyliai atrakino duris, kažkokiu būdu išjungė signalizaciją, labai tyliai užlipo labai labai girgždinčiais laiptais, tamsoje sugebėjo atrasti knygos egzempliorių ir jame paliko savo autografą, kad pradžiugintų savo mylimiausią skaitytoją.

Scenarijus numeris 2

Nepakankamai gerai suslapstėme rašymo priemones ir pats jauniausias šeimos narys išliejo savo kūrybiškumą tiesiai ant titulinių puslapių.

Aš balsuoju už pirmąjį scenarijų

 

K.Ž.G

 

Knygų šeštadienis

Žinot, dėl ko aš grįžusi į Lietuvą dažnai vartau akis? Ogi dėl žiniasklaidos kokybės. Po 11 metų Švedijoj labai jau keista lietuviškuose dienraščiuose matyti gerokai apnuogintų merginų nuotraukas, seksistinius anekdotus, straipsnius apie lietuviškąsias ponias, apie žvaigždes, kurių vardų nežinau, apie baisiausius detaliai aprašytus kriminalinius nusikaltimus ir pan. Užtat yra milijonai apleistų dalykų, milijonai galimybių pritraukti skaitytoją nenuvertinant jo intelekto ir išlaikant pagarbos jausma tam, kuris laikraštį perka.

Bet ką aš čia… jau geriau papasakosiu apie gerus dalykus nei gedėsiu žiniasklaidos kokybės.

Beveik kiekvieni mano šeštadienio pusryčiai prasideda laikraščio skaitymu. Ir visada pradedu nuo dienraščio Dagens nyheter priedo “Boklördag” (Knygų šeštadienis).

 

Šios savaitės geriausių knygų top10 (pagal dienraščio kritikus)

Kiekviename numeryje būna literatūrinių renginių, susitikimų su rašytojais kalendorius

Straipsnis apie knygų antikvariatą Rönnels, kuriam sueina 80 metų
Recenzuojamas Miguel Syjuco debiutinis romanas "Ilustrado" (Rimtai ir profesionaliai recenzuojamas, o ne vien pristatomas)

Sumuojamas dienraščio bookcircle paskutinis susitikimas. Dabar kaip tik skaito knygą, kurį kritikų sąraše yra pirmoje vietoje
trumpai primenamos visos šią savaitę ( ne tik šeštadienį) recenzuotos knygos

O čia vieno rašytojo pamąstymai apie tai, kas daro literatūrą reikšminga

Ir taip kiekvieną šeštadienį… Recenzijos, straipsniai, knygos, pokalbiai. pati sau beveik pavydžiu.

 

K.Ž.G.

1544 km arba Stambulo pavainikė

Tiek kilometrų iki Stambulo. Jau net pažiūrėjau, kiek bilietas kainuoja nuskristi. NOoriu į Stambulą, po Giedrės ir Pamuko Stambulo ir ką tik perskaitytos nepadoriai prieš visas stovinčias eilėje užlindusios Stambulo pavainikės. Taigi, nuo ko gi čia man pradėti? Na, vėl knyga ir patiko, ir nepatiko. Iš to, kad vakar nėjau miegoti, kol neperskaičiau, galima sakyti, kad “patiko” svarstyklių pusė nusileido iki pat apačios, tai summa summarum, knyga patiko, tik kai kurios detalės – ne. Man iš esmės kažkaip knygose nepatinka, kai autorius labai smulkiai ką nors aprašo, pvz., “valgė šokoladą Milka” arba “skaitė The Times laikraštį”. Man tuo metu atrodo, kad autorius trugdo man kurti savo knygos įsivaizdavimą ir mane spaudžia į kažkokius rėmus, kad dievaž jau nesuprasčiau jo minties kaip nors kitaip, nei buvo ketinta. Taip ir šioje knygoje man nepatiko, kad pavadinimais suvardinta knygos, kurias viena iš veikėjų skaitė, nick’ai, kuriais interneto puslapio dalyviai pasivadinę ir taip toliau. Man tai skambėjo taip paaugliškai, šaukiančiai, tie veikėjai yra tokie ir tokie ir dėl to susigalvojo būtent tokius nick’us, nors ir taip ta grupė žmonių jau gerai apibūdinta, tokios detalės mane labai jau erzina (bet gal čia man nervus gydytis reikia, ką žinau, sesės klauskit). Iš viso, dabar pagalvojau, kad sukurti nebanalų dialogą yra ypatingai sunku, daug papraščiau aprašyti netiesiogine kalba. Gal dėl to man taip ir kliuvo? Na, o visa kita?

Elif Shafak

Labai įdomi istorija. Ir knygos, ir pačios autorės. Juk Elif Shafak buvo padote į teismą už “turkiškumo įžeidimą”. Na, ir kaipgi kitaip, juk autorės moterys ne skarotos, o mini sijonuotos, rūkančios, išgeriančios, nepatenkitos, dygios, besidulkinančios, einančios daryti abortą, gimdančios nesantuokinius vaikus. O musulmoniškoje šalyje taip gi nebūna. Iš pradžių skaitant atrodo, na, ką čia, normalu viskas, kas aprašoma, bet reikia suvokti tą aplinką, kuri supa tas moteris, kad suvoktum jų išskirtinumą, kitoniškumą, išsišokėliškumą.

Kita “neegzistuojanti” tema – armėnų genocidas osmanų imperijoje 1915 m. Kaip turkė rašytoja drįsta apie tai kalbėti, tiesiog piktažodžiauti, lyg ir būti kitoje pusėje? O iš tikro taip subtiliai paliesti skaudulius, su kuriais turi gyventi dvi tautos – turkai, kurie “greičiausiai kenčia nuo savotiškos saviniekos” ir armėnai, kurie “kenčia nuo savotiškos savigailos” (lirtuviai ir nuo to, ir nuo to? 🙂 ). Tiesa, šitas subtilumas autorei baigėsi tuo, kad 2007 m. per savo knygos pristatymą turėjo būti saugoma apsauginių, na, kad koks turkiškumo gynėjas nesugalvotų kokio blogio.

Na, ir tos žavingos knygos moterys, pradedant močiulyte (naujas žodis mano žodyne, šiandien jau pritaikiau vienai senučiukei), kuriai laikas “seniai nebe viršininkas, jis neberodo jokių kelio ženklų, nemirksi įspejamosiomos šviesomis ir istorijos greitkelio nebežymi jokiomis nuorodomis. Ji laisva ir gali judėti bet kuria kryptimi, persirikiuoti į kitas eismo juostas. Gali sustoti pačiame kelio viduryje ir nepaklusti įsakymui judintis iš vietos ir važiuoti toliau, nes jos gyvenime nebėra tokio reiškinio kaip “progresas”, teliko nuolatinis atskirų epizodų pasikartojimas”, tetule Banu su dviem džinais, nešiojančią savyje nepakeliamą žinojimą, griežtoji tetulė, išprotėjusi tetulė, močiutė Šušan, visos kitos giminės moterys ir tie keli ne tokie reikšmingi vyrai, visi tokie susipynę ir persipynę. Kad nepasimesčiau istorijos vingiuose net bandžiau susibraižyt giminės medį, tik kad kartų galai man vis tiek kažkaip nesusiėjo. Hmm.
Stambulo spalvos

Tokie skanūs knygos skyrių pavadinimai – kvepia ir kviečia į Stambulą: cinamonas, skrudinti lazdynų riešutai, apelsino žievelės, migdolai, džiovinti abrikosai, granato sėklos. Vienas neskanus, jei skaitysit, pamatysit.

Dabar tik svajoju, kad Tyto Albai knyga bus pakankamai sėkminga ir ji ryšis išversti ir kitas autorės knygas – Black Milk apie pogimdyvinę depresiją arba The Forty Rules of Love – tikriausiai apie meilę, ane? 🙂

Bernardinuose interviu su autore.

Knygos ištrauka.

Filmukas apie Politics of fiction. Kalba Elif Shafak.

|didelio miesto ūžesys galvoj|

Švediškoji Augusto premija

Vakar buvo paskelbti August premijos laimėtojai. August premija yra vienas svarbiausių literatūrinių apdovanojimų Švedijoje, kuris yra skiriamas geriausiai grožinei knygai, geriausiai

Laimėtojo statulėlė- gerai matosi Strindbergo ševeliūra

negrožinei knygai ir geriausiai vaikų/ jaunimo knygai.

Šiais metais prizas už geriausią grožinę knygą pagaliau atiteko rašytojai Sigrid Combüchen (kuri buvo nominuota šitam prizui jau penktą kartą) už knygą “Spill”.

 

Į lietuvių kalbą yra išversta ne viena knyga, už kurią skirta August (omeny turimas, žinoma, A.Strindbergas) premija:

 

 

 

K.Ekman "Įvykiai prie vandenų" (neradau jokios lietuviško leidimo nuotraukos)
C.J.Vallgren "Nuostabios meilės istorija"
M.Niemi "Populiari muxika iš Vitulos"
M.Axelsson "Balandžio ragana"

 

K.Ž.G

El amor en los tiempos del cólera

Baisingai lyja. Trečiadieniui bent pažadėjo sniego. Aleliuja.

Gatvėse jau pakabintos kalėdinės lemputės, bet dar neįjungtos.

Laukiu pirmojo advento sekmadienio. Tada visuose languose pakabinsim žvaigždes ir uždegsim žvakides. Iki to reikėtų spėti nuvalyti langus (bet juk lyja baisingai) ir išsičiustyti namus (bet juk labai tingisi).

O kol visi adventiniai džiaugsmai dar neprasidėjo, tenka dūšią penėti Pietų Amerikos šiluma ir karšta meile, aprašyta G.G.Marquez knygoje “Meilė choleros metu” ir grožėtis nuotraukomis iš filmo (juk nuodemė žiūrėti filmą dar neperskaičius knygos).

 

 

 

 

K.Ž.G (prašau, nuvarykit mane nuo knygos ir liepkit tvarkytis)

Knygų žmonės Vilniuje 23: knygnešiai

Viskas, ką galima rasti – tai knygnešio J. Masiulio knygynas Panevėžyje. Tai kodėl ši lentelė kaba Vilniuje (smagu, kad ant namo, kuriame vis dar yra knygynas sienos)? Čia gal buvo Panevėžio knygyno filialas? Panevėžio knygynas buvo įsteigtas 1905 m. ir yra seniausias knygynas Lietuvoje. Na, kaipgi ten su tuo Vilniumi? Gal kas žinot?

Apie J.Masiulį, jo knygyną, anūkę ir knygą apie jį pas bernardinus.

Ekstazė

Vakar planavau viską fotografuoti, kad jums parodyčiau: ir kaip mes ten prie židinio sėdėjom, ir kaip spalvotus mažyčius macaroons valgėm, ir kokių gražių ir skirtingų J.Austen knygos “Protas ir jausmai” leidimų turim.

Bet pamiršau fotoaparatą nuo pirmos mūsų knygų klubo minutės.

Oho kaip mes ten įsidiskutavom, kokias paraleles piešėm tarp savų ir Mariane bei Elinore gyvenimų. Ir juokėmės iki ašarų ir iš širdies prisikalbėjom apie dideles paslaptis.

Žodžiu, pirmasis mūsų bookcircle susitikimas praėjo puikiai. Dar kartą rinksimės po mėnesio, o tada diskutuosim M.Barbery “Ežio eleganciją”. Vos galiu sulaukt.

Namuose turiu tris "Proto ir jausmų" leidimus

 

Šitą pirkau pirmos komandiruotės į užsienį metu- Birmingham, Anglija
Ji tokia mažutė, su gražiomis iliustracijomis, raudona juostele skaitomai vietai pažymėti ir...
...paauksuotais puslapių krašteliais

K.Ž.G

Salomėja

Vakar (lapkričio 17 d.) buvo Salomėjos Nėries gimtadienis. (gimė 1904 m.)

DIEMEDŽIU ŽYDĖSIU

Ir vienąkart, pavasari,
Tu vėl atjosi drąsiai –
O mylimas pavasari,
Manęs jau neberasi – –

Sulaikęs juodbėrį staiga,
Į žemę pažiūrėsi:
Ir žemė taps žiedais marga …
Aš diemedžiu žydėsiu – –

1936.III.3.

Daugiau Salomėjos čia.

Mano literatūrinė svajonė

O mano dabartinė literatūrinė svajonė yra literatūrinė premija. Na, gauti aš nepretenduoju. Aš šį kartą pretenduoju duoti. Kai užaugsiu ir būsiu turtinga, kad galėčiau duoti tokią panašiai kaip Booker dydžio literatūrinę premiją, tai ir duosiu. Va. Tik dabar intensyviai galvoju, kada būsiu pakankamai turtinga. Nes ir dabar turtinga jaučiuosi, bet ne piniginga (nežinau, čia kartu, ar atskirai rašyti) 🙂 Ir galvoju, kam tą premiją reiktų duoti, t.y. lietuviui ar ne lietuviui. Baisiai norėtųsi duoti lietuviui už metų knygą. Kad gautų žmogus ne varganą ten 5,000 lt (lygtais tiek dabar už metų knygą duoda), o plius dar vienas nulis, o gal ir dar daugiau, čia priklauso nuo to, kokio dydžio piniginga būsiu 🙂 Tai va. Ir tada kažkoks rašytojas galės atsikvėpti, kad gali nesukdamas galvos atsidėti rašymui ir kurį laiką gyventi pagal planą A, kaip Hilary Mantel :). Tokia mano svajonė. Ačiū, kad pasidalinote savosiomis. O mano kukulio ranka ištraukė, kad su manim vonioje knygą apie gramofoną skaitys vonioje, kurios svajonė man pasirodė tokia realistiška (bet man nepasiekiama, bent jau kol kas 🙂 ).