Šiandien kaip ir visai dažnai mano brangusis parskrido iš šiaurės. Ne bet kaip parskrido, o beveik kaip kalėdų senis. Įsivaizduoju savo pačios išpūstas akis, kai ištraukia ir ištiesia man storą ir didelę knygą, o tuo metu mano galvoje sukasi koks milionas klausimų – kas? kur? kada? su kuo? Buvo nuobodu laukti lėktuvo? Nusipirko? Pasiskolino? O istorija tokia, kad tiesiog rado prieš pat lipant į oro uosto autobusą. Kažkas, perskaitęs 92 psl. tiesiog pamiršo laukiamajam. O gal trenkė neapsikentęs? Na, bent jau knygos dydis tai tikrai nepakenčiamas 🙂 Kai paklausiau savo brangiojo, kaip jis čia susimylėjo į namus, kuriuose netelpa knygos, partįsti dar vieną tokią storą knygą, tai atsakė, kad pagalvojo, kad užsidės sau dar vieną pliusą 🙂

Na, o man taip gaila to skaitytojo, kuris įlipęs į lektuvą ir pasiruošęs perskaityti gerą gabalą knygos, tiesiog jos neberado 😦 … Įsivaizduoju, kaip aš susinervinčiau, būtų sugadinta visa kelionė. Tad gal labiau galvosiu, kad jis knygą neapsikentęs jos svorio numetė 🙂 O jeigu atsirastų Donald (jo elektroninis bilietas atliko skirtuko misiją), tai aš mielai jam knygą grąžinčiau.

|+++|