Kai aš gulėsiu mirties patale, atneškit man taurę pienių vyno. Neturit? Tada atneškit knygą. Taip, taip, aš dar kartą norėsiu ją paskaityti, kad suprasčiau ir pajusčiau, koks natūralus yra tas nesibaigiantis ratas, kuriuo žingsniuojame. Na, jis nesibaigia, tas ratas, tik mes baigiamės…

Nors knygoje yra įvairiausio amžiaus žmonių ir įvairiausių istorijų (kai kurių nelabai “pagavau”), labiausiai man patiko apie senus, išmintingus ir nelabai žmones, tokius senus, kad ta vasara, apie kurią skaitome, yra paskutinė jų gyvenime. Bet tokia graži, tokia lengva, kad aš norėsiu ją prisiminti senatvėje arba, jeigu galima, dar geriau, – aš norėčiau tokios paskutinės vasaros.

Kai manęs sesė paklausė, kaip sekasi skaityti šitą knygą, aš jai pasakiau, kad kažkaip keistai – kažkaip kaip ir tingiu ją skaityti, kaip ir netraukia, ir vos ne vartydama akis turiu ją pasiimt į rankas, bet kai jau pasiimu, tai taip įsitraukiu ir įsigyvenu (išskyrus tas nesuprastas istorijas), kad nebenoriu padėti į šoną. Labai keista, ar ne? Knygos kalba labai graži, plati ir išraiškinga, gal toji kalba šiek tiek pradeda varginti, taaaip sulėtina knygos veiksmą, kad padėjus knygą, tingi vėl prie jos grįžti. Kartais pagalvoju, kad tokius smulkius aprašymus įdomu skaityti tik pačiam aprašinėtojui, nes tai jo detalės, jo vaikystės kvapai, jausmai ir nuotaikos. Jis rašo ir jaučia, užuodžia. O pašalaičiui į tai daug sunkiau susikoncentruoti, įsijausti, sukurti tą vaizdą, kurį mato autorius. Ir vis dėlto, nors knyga vietom užknisa, ji yra pati nuostabiausia knyga skaityti tamsų lapkričio vakarą. Tada taip norisi paragauti to pienių vyno, kuriame uždarytas kiekvienos vasaros dienos pienių geltonumo švytėjimas. Gal kas turit to vyno receptą? Aš norėčiau savo rūsy turėti bent keletą butelių.

Beje, knygos aprašymas ant knygos nugarėlės yra vienas tiksliausiai apibūdinančių knygą iš mano skaitytų. Net galvojau, kad tik įdėsiu tą oficialų aprašymą, nes taip gerai aprašyta. Na, bet ir savo porą žodžių sugalvojau 🙂

*

– Sakoma, kad čia prasideda išmintis. Kai tau septyniolika, žinai viską. Bet jei žmogus ir dvidešimt septynerių dar viską žino, vadinasi, jam dar tebėra septyniolika.

*

– Tai jūs manote, kad aš buvau daili?

Jis geraširdiškai linkteli.

– Bet iš kur jūs galite žinoti? – paklausė ji. – Kai sutinki slibiną, prarijusį gulbę, ar iš keleto plunksnelių, prilipusių jam prie nasrų, galėtumėte atspėti, kokia buvo toji gulbė? Taip ir čia. Šis surambėjęs, raukšlėtas kūnas yra slibinas, surijęs baltą gulbę. Aš jos nemačiau jau daugelį metų. Net neprisimenu, kaip ji atrodė. Tačiau aš ją jaučiu, viduje ji dar gyva, nė trupučio nepasikeitusi, nepametusi nė vienos plunksnelės. Žinote, kartais kokį pavasario ar rudens rytą pabundu ir galvoju: bėgsiu per laukus į mišką rinkti žemuogių! Arba eisiu paplaukioti po ežerą, ar šoksiu šiąnakt iki pat aušros! Ir staiga mane suima baisus įniršis, nes prisimenu, kad esu šito seno, išgverusio slibino nelaisvėje. Aš kaip ta princesė apgriuvusiame bokšte: išeiti negaliu, belieka tik laukti pasakų princo.

*

– Gerai naktį išsimiegoti arba pabliauti šešimtį minučių, arba suvalgyti gerą šokoladinių ledų porciją, arba viskas kartu – yra geriausias vaistas nuo visų negandų, Dagai.

|nuo pienių pūkų apsvaigusi|