Scenarijus

Mama užmigdo mažėlį ir tyliai prisėda ant sofos su knyga. Už poros minučių šnabždesys:

– Mama, boliukas užmigo? Užmigo? Einam pažaisti!

– Mažute, aš noriu truputį paskaityti knygutę, kol broliukas miega.

– Einam, paskaitysi mano kambariuke.

– Gerai, einam. Galėsiu atsisėsti ant tavo lovytės?

– Galėsi.

Kambarys. Mama skaito. Vaikas žaidžia. Praėjus minutei, kai mama atsisėdo.

– Mamyte, paskaitei? Jau paskaitei knygutę? Einam pažaisti.

Atsidusėjimas

Knygų žmonės Vilniuje 20: Vilniuje Mickevičius nesibaigia

Žinai, ką pastebėjau? Ogi, kad ieškau visokių užsislapsčiusių lentų, lentelių ir paminklų, o kas po nosim taip ir napamatau anei nepažiūriu. Jau imu kvailai galvoti, kad va, išrankiojau daugumą, kai eidama savo kasdieniais keliais (kur dažniausiai iš įprastumo nieko nebepastebiu) pakeliu galvą ir nustembu – kaip aš dar neįdėjau pas žiurkes? 🙂 Taip ir šį kartą, su pačiu didžiausiu Mickevičium Vilniuje. Sutinku kas kartą, kai einu į Sereikiškių parką suptis 🙂 Vis stebiu, kaip prie šito paminklo per metus keičiasi apsodinimas gėlėmis ir kiek naujai pasodintų gėlių krūmelių išsikasa sodininkai – daržininkai. O gal lenkai, daugiausia šį paminklą lankantys? Išsirauna, parsiveža į savo rūtų darželius, o paskui giriasi kaimynams: nuo Mickevičiaus gėlės 🙂 Labiausiai už tas tuščias duobutes ir nepykčiau ant tokių lenkų 🙂

Taigi, kolegos, Adomas saulėtą gražią rudens dieną dar kartą –

Šiandien (ne tokio gražaus dangaus dieną) užtikau dar vieną Mickevičių, tik fotiko neturėjau, tai apie jį kitą kartą 🙂

|medžiotoja|