Po 772 magijos puslapių su ponu Norrell ir Jonathan Strange porą dienų tryniausi apie lentynas, neapsispręsdama, ką skaitysiu dabar. Vakare, atrodo, apsisprendžiau, o ryte pabudusi suprantu, kad tos ar anos knygos tikrai nenoriu skaityti dabar. Tiksliai nusakyti, kas įtakoja tas skaitymo/neskaitymo nuotaikas yra neįmanoma (jei noriu gerai apie save galvoti, sakau, jog tai priklauso nuo mano sudėtingos ir nevienareikšmės asmenybės, o jei nesu nusiteikusi savęs išaukštinti, tiesiog sakau sau, jog esu baisiai nepastovios, nuotaikos ir man reikėtų kovoti su savuoju kvaišlelėjimu) 🙂

Bet šįkart galiu įvardinti vieną faktorių, kuris lėmė mano pasirinkimą skaityti “”Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugiją” (geras pavadinimas, ar ne?), nes per Facebook sužinojau, jog “Versus Aureus” ją tuoj išleis lietuvių kalba.

Savajį švedišką egzempliorių pirkau labai nepretenzingoje vietoje – vietiniame supermarkete, visai šalia bulvių (gal čia toks marketingo triukas?), o perskaičiusi galiu pasakyti, jog  tai, ko gero, viena žaviausių mano skaitytų knygų. Ir nors knygoje daug kalbama apie antrojo pasaulinio karo baisumus, nuo pradžios iki pabaigos knyga yra “feel-good”.

Londonas 1946ieji. Karas pasibaigė. Rašytoja ir žurnalistė Juliet važinėja po šalį reklamuodama savo paskutiniąją knygą ir niekaip negalėdama rasti idėjos naujajai knygai. Vienądien Dawsey Adams atsiunčia jai laišką, kuriame jis rašo, jog jis nusipirko rašytojo Charles Lamb knygą, kažkada priklaususią pačiai Juliet. Dawsey paprašo, jog Juliet padėtų jam nusipirkti ir kitas to paties rašytojo knygas, ir užsimena, jog knygos padėjo Gernsio salos žmonėms išgyventi nacių okupaciją, ir būtent knygos (ir viena slapta kiaulė, bet apie tai sužinosite perskaitę knygą) apjungė žmones i Gernsio literatūros ir bulvių lupenų pyrago draugiją. Taip prasideda šiltas ir žavus susirašinėjimas tarp Juliet ir Gernsio salos literatūrinės

draugijos narių.

Beveik visa knyga susideda iš laiškų, o kadangi tuos laiškus rašo daug skirtingų žmonių, knyga nuolatos išlieka gyva, pasakojimas nėra vienalypis, o ir patys žmonės atsiskleidžia kitaip, kai jie pasakoja patys apie save, o ne kažkas pasakoja apie juos. Epistoliarinis žanras tuo ir smagus, kad leidžia skaitytojui greitai įsibrauti į pasakotojo, laiškų ar dienoraščio rašytojo minčių pasaulį.

Ir nors istorija yra sentimentali, ji neperžiangia tos cukruotos ružavos ribos. Man labai patiko pagrindinė herojė Juliet- ji drąsi, savarankiška, kiauliškiems žurnalistams tranko arbatinuku per galvas, o kai jos būsimasis jaunikis sugalvoja į rūsį išnešti visas Juliet knygas, o į lentynas sudeda savo prizus, apdovanojimus ir sporto taures, Juliet iškart jį palieka.

Bet knyga ne vien apie Juliet. Tačiau negaliu sakyti ir tai, kad knyga apie karą. Nes ne karas, ne tie baisumai, ne nacių elgesys su karo nelaisviais ir su savaisias kareiviais, o žmonių drąsa, draugystė ir žmogiškumas yra pagrindinė knygos tema.

Knyga labai tinka visiems, kas nori geros porcijos “feel good”, tiems, kurie nori pasijuokti, tiems kurie nori paverkti, tiems, kurie myli knygas, tiems, kurie nori sužinoti apie karą iš paprasto (ar būna tokių?) žmogaus perspektyvos, tiems, kurie nori, bet nedrįsta parašyti laišką visai nepažįstamam žmogui, nors ir jaučia, kad tai gali būti gražių dalykų pradžia.

Kaip mano Londone gyvenusi draugė Madeleine pasakytų “So charming! So delightful!”

Knyga savo humoru ir forma labai priminė Helene Hunff knygą “84 Charing Cross Road”, kurią irgi noriu paminėti kaip viena smagiausių mano skaitytų knygų.

Jei skaitydami užsinorėsite išsikepti bulvių lupenų pyrago, tai receptą rasite čia

Kelios geros citatos iš knygos:

“Reading good books ruins you for enjoying bad books.”

“It seems to me the less [Shakespeare] said, the more beauty he made. Do you know what sentence of his I admire the most? It is ‘The bright day is done, and we are for the dark.’ I wish I’d known those words on the day I watched those German troops land, plane-load after plane-load of them. . .If I could have thought the words ‘the bright day is done and we are for the dark,’ I’d have been consoled somehow and ready to go out and contend with circumstances – instead of my heart sinking to my shoes.”

K.Ž.G